„Artist Residencies“ Grant winners from Iceland and Estonia

„Artist Residencies“ Grant winners from Iceland and Estonia

 

We are happy to announce the results of the “Artist Residencies” Open Call held on 30th of June, 2021 – 31st of August, 2021. We’ve attracted interest and it was not easy for us to pick the winners. However, the contest has no value without a winner, so after the assessments and arguments of the commissioners, we’ve selected two winners. These are Birnir Jón Sigurdsson from Iceland and Loone Ots from Estonia.

Link to an open call: https://tvrc.lt/en/open-call-for-baltic-and-nordic-translators-and-writers/

Laurynas Katkus

Laurynas Katkus

Winner of the scholarship under the Word about Neringa project

Duration of residence: September-October 2019

Feedback: “… My main activity during the residence was writing an essay about Neringa under the working title ‘S-mėlis’. Many ideas and motives flooded in during the creative process. I decided to take an informal approach in implementing the task, i.e., to write a larger, polyphonic work instead of the usual text comprised of several pages. By the end of the residence, I had already half of the work written…”

Creation work:

Mano jūrų ligos laiko juosta

(„S-mėlio“ priedas)

 

1977- metai. Kur kairė, kur dešinė? – kai prireikia atsakymo į šitą klausimą, jis pasislepia. Stovi nejudėdamas, o aplinkui viskas sukasi. Lieka vienintelė išeitis: užsimerkti ir prisiminti tą vietą. Aukštas kalnas, į jį kyla kelias, ant kalno – dideli ir gražūs namai. Močiut, kur kairė, kur dešinė pusė? – Čia kairė, o čia – dešinė. Aha, dabar žinai ir gali atsimerkt. Metodas negreitas, bet patikimas.

Vieną dieną paklausi močiutės, kur mes tada buvom? Ji pagalvoja, paskui sako – Nidoj, vaikeli.

1977 metai. Tėvas vėl nusivedė į restoraną. Užsakė patiekalą, panašų į cepeliną, tik su kyšančia vištos kulšele gale, ir leidžiasi į begalines kalbas su kampinio stalo užstale. Sėdėti nieko neveikiant pabosta, ir po stalu pralindęs pro šnekėtojus, ištrūksti į laisvę. Kiek daug čia vietos: vestibiulis su mėlynu lenktu fontanėliu, dugne žiba įmestos monetos, kita salė, kur žvejai ant smėlio traukia tinklus, o galiūnas kapoja slibino galvas, scena gale, ant kurios gali užsilipti ir įsivaizduoti, kad koncertuoji – padavėjos šypsosi, nevaro, paskui prieina ir klausia: gal nori pažiūrėti valgių lifto? – Tyšku! – Nori paspausti mygtuką, vėl klausia virtuvėje. Tyšku! Mygtukas užsižiebia dukslia raudona spalva, variklis veikia, juda, ūžia, tada mygtukas užgesta, ir atsiveria mažos durelės, viduje – baltos lėkštės su tais pačiais vištienos cepelinais… Čia tai bent! Žvejo laimikis iš tamsių gelmių!

1978 metai, Palanga, Tiškevičių parkas. Motina manė, kad susirgai astma. Snargliuoji, kosti, tryni akis iki perštėjimo, švokšti, dūsti. Bet vis dėlto ne astma – stipri alergija, šienligė. Gydytoja liepė vasarą būti prie jūros, kur mažiau žiedadulkių.

Bet kartais ir čia pasitaiko priepuolių, – pavyzdžiui, aną savaitę, kai motina iš rankinuko ištraukė importinę vaistų ampulę, ir persidirbusi ambulatorijos seselė ją turėjo suleisti tau į veną. Nenusukęs galvos, pamatei, kaip į švirkštą įsiveržia tamsus kraujas, ir akyse aptemo.

1979 metai, Nida. Eini į pliažą taku (dabar žinai: palei antrąjį įvažiavimą) ir pasukęs galvą, apstulbsti: čia ta vieta, Kairės-Dešinės vieta! Kelias kyla į nedidelę kalvelę, ant kurios – poilsinės pastatai. ČiaAuksinės kopos“, čia ilsisi cekašnikai, sako kapitonas A.

1984 metai. Su jachta „Keturi vėjai“ – puikiausias pavadinimas visoje Nemuno šalyje – įplauki į Nidos uostą. Vasara, prieplauka pilna laivų, krantinė – žmonių. Mūsų stilinga kapelė yra grynas burlaivis – tai yra, ji neturi variklio. Todėl kiekvienas įplaukimas ir prisišvartavimas yra rimtas uždavinys. Reikia eiti ne per greitai, bet ir nesustoti vidury akvatorijos, kur vėjas dažniausiai nurimsta. Juo didesnis pasididžiavimas apima, kai viskas pavyksta sklandžiai. Tavo, jungos, užduotis iš paprastesnių – po viskam prie borto pritvirtinti balioną, kad nesidaužytų į atitvarą. Baigęs rišti mazgą, įkandin kitų iššoki ant kranto, ir pajunti, kad iš vaikštinėtojų būrio į tave kažkas stebeilijasi. Tos merginos, juodaplaukės, bent pora metų vyresnės merginos žvilgsnio nepamiršai iki šiol. (Ar reikia sakyt, kad pora metų tokiam amžiuj yra milžiniškas skirtumas?). Jis buvo pirmasis iš keleto tokių pažvelgimų: deginantis, atvirai besižavintis ir tuo pat viliojantis. Nuo tada supranti, apie ką Dolskio šlagerio eilutė „Mergos žiūri į mane, lengva tikslą pasiekt“.

1989 metai. Atvažiuoji į Nidos autobusų stotį Kaliningrado autobusu – su bilietu, pirktu iki Zelenogradsko. Toks buvo vyresnio šulioko patarimas, nes norint patekti į Neringą reikia specialaus leidimo, o pro ją pravažiuojant leidimo nereikia.

1989 metai. Eini į diskoteką, nešdamasis trilitrinį stiklainį su teliuskuojančiu alum. Dar – kišenėje – nešiesi pirmą atgaivinto memelenderių laikraščio „Memeler Dampfboot“ numerį. Bičiulis, prieš keletą akimirkų ėjęs kartu, pasimetė tarp kalnapušių. Alus ir laikraštis yra iš kiosko prie degalinės. Todėl toje vietoje pasidarė spontaniškas sit-inas – jaunimo, nutūpusio pakraščių žolę, masinis susibūrimas.

Užvakar miegojai pas draugų draugus poilsinės palėpėje, vakar – pas draugų draugų draugus gelbėtojų namelyje. Kur nakvosi šiandien, nežinai. Gal kopose; o gal „Auksinėse kopose“.

1992 metai. Po ilgo gulinėjimo kopose su „Odisėja“ grįžti į „Keturis vėjus“. Bendrakeleiviai, tarp kurių yra staliumi dirbantis sekmininkų sakytojas ir sekmininkams prijaučiantis jaunas pianistas (jis vėliau išvažiuos studijuoti į Juliardą) užveda kalbą apie tikėjimą. Kapitonas D. didelėm burėm plukdo į Mingę, kur rytoj anksti ryte atsiskirsi nuo kompanijos ir Klaipėdoje pasitikęs draugę, ištrauksi į kelionę po Žemaitiją.

1996 metai. Guli kopos įlomėje prie Kuršmarių ir girdi, kaip ant šlaito vyksta masinis paukščių sit-in‘as: jie triukšmingai skaičiuojasi, ruošdamiesi kelionei į pietus. Rugpjūtis, vėstanti šiluma, ant sąsiuvinio puslapių greit nusėda drėgmė, paukščiai klykauja ir pešasi. Keletas prišokuoja arčiau: sparnai ir galva juodi, tik ant kaktos styro balta skiauterė, primenanti varjete šokėjų karūnas. Vakare ilgai brendi marių pakrante, klampoji per šlapią smėlį, kol pasieki savo verandą netoli Parnidžio įlankos.

1998 metai. Autobusų stotyje lauki simpatijos. Prieš tai išžiūrėjai pigiausius nuomojamų kambarių variantus – buvai kotedžo mansardoje, paskui ant tokio malkų sandėliuko aukšto – ten nuošalu ir daug vietos, bet nėra nei tualeto, nei elektros. Tavo galimybes geriausiai atitiko kambarys daugiabučio bute, pas Tatjaną. Kambario durys – su stiklu, pridengtu užuolaidėle, virtuvę ir tualetą-vonią naudoji kartu su šeimininke ir jos šeima, virtuvėje nenutyla rusiškas radijas iš Kaliningrado. Bet visa tai niekai.

2000 metai, Preila. Medaus mėnuo. Einat pajūriu tolyn nuo pliažo, ieškodami vietos, kur būtumėt vieni. Nesunku rasti vietą, kur būtumėt vieni.

2001 metų vasario 16. Nuo gimnazijos kalniuko prietemoje išvysti Kuršmares. Jose kažkas žiburiuoja. Ne žvaigždės – ne viršuj. (Ir ne vėjo jėgainės, tų dar nėra). Tai žvejai – kaip sakoma, šišioniškiai – sulipę ant pažliugusio ir pavojingai suskilinėjusio ledo. Štai sujuda dvi švieselės. Supranti: eis į krantą. Sustoji ir stebi kankinamai ilgą šlepsinčių švieselių kelionę nuo eketės iki laipto prie kranto, kur baigiasi vandens apsemtas ledas ir prasideda sausas, paskui ne ką greičiau – sausu ledu iki sausumos.

Kitos švieselės nejuda. Nei apačioj, nei viršuj.

2001 metai. Eini pajūriu, siaučia smarki žiemos audra. Pliažo nerasta, bangos ateina iki pat kopų. Horizonte žemiausiais bosais gaudžia viesulo turbinos. Vaikštai kaip mėnulyje: žengi žingsnį – padarai tris. Esi boloninė burė, vasarį plazdanti apie vasarą.

2003 metai, Pervalka. Pravažiavęs pasienio punktą, paspaudei gazą, lyg iš paskos vytųsi. Grįžai iš Sembos – paskutinės dienos iki stojimo į Europos Sąjungą, paskutinės dienos be vizos. Kieme laukia nėščia žmona: negaliu užmigt, kaip jūs ten pas rusus, ar praleis pasieniečiai. Naktį vėjas pro suklypusias kambario duris į vidų pripusto smėlio.

2007 metai, Pervalka. Ryto penkta ar šešta. Vežimėlyje vežioji prabudusią ir visą poilsinę verkimu pažadinusią dukterį. Skaisti, aukšta padangė, ant molo – vienišas žvejys. Miške prieini sodybą. Pečiuitas vyras Pilsudskio ūsais ruošia rūkymui žuvis: viela pradurti ungurio akis, per nugarą vielas ištraukti, užlenkti replėm ir taip paruoštą žuvį pakabinti ant pagaikščio. Į mano smalsius klausimus jis atsakinėja nemažindamas darbo tempo. Dukra užsnūdo, laikas namo, gal dar pavyks numigti posmą.

2009 metai, ruduo. Guli ant smėlio nepadaręs angelo, žiūri į Grįžulo ratus ir garsiai šnekiesi su savim.

2014 metai. Danguje kaupiasi tamsoki, lietų pranašaujantys debesys. Miegi ant stogo, iš kurio matosi švyturys – pasitiesęs čiužinį ir apsiklojęs kaldra. Ant kaktos papteli keletas lašų, bet neįsilyja. Matyt, pranešė pro šalį. Pažadina mobilaus skambutis: skambina ponas Zingeris. Ponas Zingeris nori pasikalbėti apie rytojaus simpoziumą.

2017 metai, vakaras. Su alkūniniais ramentais klibikščiuoji šaligatviu iki durų. Čia atsipūti, nes trinkelės ir plytelės – kančia invalidams. Dar tavęs laukia neprastesnis jėgos pratimas viršutinei kūno daliai: laiptai į antrą aukštą. Nugaroje už diržo esi užsikišęs knygą ir stiklinę, nes abi rankos juk užimtos. Sėkmingai įveikęs laiptus, veri penkiaviečio kambario duris ir akimirką prarandi lygsvarą.

2019 rugsėjis, Nida. Stovi prie molberto namuose, pilnuose įdomiausių sendaikčių ir didelių paveikslų, ir skaitai, ką parašei. Ar tas „tu“ – tai ‚aš“?

20- – metai. ….. ….. ….. …

Pin It on Pinterest