CLAUDIA HEINERMANN / SONYA WINTERBERG
VILKO VAIKAI
PASIKLYDĘ TARP RYTŲ PRŪSIJOS IR LIETUVOS
1944 m. vasarą Raudonoji armija jau Rytų Prūsijos pasienyje. Nepaisant tiesioginio pavojaus, nacionalsocialistai uždraudžia evakuoti gyventojus. Kai 1945 m. sausį sovietų kariai pagaliau pralaužia fronto liniją, prasideda paniškas gyventojų bėgimas. Po kelių savaičių Rytų Prūsija buvo pilnai apsupta. 2,5 mln. žmonių desperatiškai bando išgelbėti savo gyvybes; šimtai tūkstančių jų miršta. Tūkstančiai žmonių besitraukdami pasimeta ir atsilieka. Dauguma jų yra vaikai. Kovodami su badu, ligomis, šalčiu ir sovietų kerštu, jie kovoja dėl išgyvenimo abiejose Nemuno pusėse. Palikti likimo valiai, šie maždaug 5 000 vaikų, bando išgyventi Lietuvos miškuose. Jie vadinami vilko vaikais. Kai kurie randa prieglobstį pas ūkininkus, kurie slapta juos priglaudžia ir aprūpina būtiniausiu maistu. Už tai jie turi dirbti laukuose ir ūkiuose. Daugumai jų neįmanoma įgyti išsilavinimo, ir daugelis iki dabar nemoka nei skaityti, nei rašyti. Paprastai vaikams suteikiama nauja tapatybė ir lietuviški vardai, kad būtų nuslėpta jų kilmė ir išvengta ištrėmimo į Sibirą.
Daugelis jų į Vokietiją buvo atvežti šešto dešimtmečio pradžioje kaip specialus „vaikų transportas“. Tačiau kai kurie iš jų dešimtmečiais lieka už geležinės uždangos ir jų giminaičiai beveik neturi galimybės juos surasti. Vilko vaikams toks likimas teko po Hitlerio Vokietijos išprovokuoto iki tol neregėto masto barbarizmo. Antrasis pasaulinis karas nusinešė apie 60 milijonų gyvybių – tiek civilių, tiek karių. Tarp aukų buvo daugiau kaip 25 milijonai Sovietų Sąjungos piliečių ir šeši milijonai žydų. 1939 m. Hitlerio pradėtas karas sukėlė begalę kančių, o po 1941 m. įsiveržimo į Sovietų Sąjungą jis įgavo naują mastą. Tai sukėlė didžiulę neapykantą užpultose valstybėse, kuri, pasikeitus situacijai, buvo nukreipta prieš Vokietijos civilius gyventojus. Paroda „Wolfskinder – Verloren zwischen Ostpreußen und Litauen” („Vilko vaikai – pasiklydę tarp Rytų Prūsijos ir Lietuvos“) parengta pagal fotografės Claudios Heinermann ir žurnalistės Sonya‘os Winterberg OralHistory (žodinės istorijos) projektą. Projekte jos daugiausia dėmesio skyrė asmeninei to laikmečio liudytojų patirčiai. Paroda skirta pamirštam Lietuvoje likusių vilko vaikų likimui.
Ypatinga padėka skirta visiems vilko vaikams, kurie mums per keletą metų labai atvirai leido pažvelgti į savo gyvenimus ir likimus
Manfred Berendt * 1937 Königsberg (Karaliaučius)
Ruth Deske * 1935 Ellernbruch (rus. Uzlovaja)
Ursula Haak * 1935 Birjohlen (dvaras – gyvenvietė netoli Tilžės)
Hildegard Horn * 1936 Gerdauen (Girduva, rus. Železnodorožnas)
Elfriede Müller * 1934 Stalluppönen (Stalupėnai, rus. Nesterovas)
Günther Roscher * 1934 Krefeld
Marta Bonik * 1934 Insterburg † 2015 Marijampolė (Įsrūtis (Černiachovskas))
Margot Dudas * 1935 Königsberg (Karaliaučius)
Annemarie Haupt * 1936 Tilsit (Tilžė)
Renate Kösling * 1938 Ludwigsburg
Wolfgang Dieter Neumann * 1936 Königsberg (Karaliaučius)
Erika Sauerbaum * 1928 Königsberg †2012 Jonava (Karaliaučius)
Ewald Gustav Bork * 1934 Königsberg (Karaliaučius)
Gisela Feyer * 1938 Königsberg (Karaliaučius)
Rudi Herzmann * 1933 Gerdauen (Girduva, rus. Železnodorožnas)
Siegfried Kösling * 1933 Königsberg (Karaliaučius)
Alfred Horst Pahlke * 1935 Königsberg (Karaliaučius)
Christel Scheffler * 1939 Königsberg (Karaliaučius)
Eva Briskorn * 1933 Königsberg (Karaliaučius)
Manfred Fischer * 1940 Friedrichsdorf/Ostpr. † 2015 Vilkaviškis
Bruno Klein * 1931 Königsberg (Karaliaučius)
Emil Kurpjuweit * 1935 Groß Baum, Kreis Labiau (buvo Labguvos sritis, rus. Poleskas)
Alfred Plink * 1930 Eisliethen/Samland (Aislyčiai)
Erna Schneider * 1936 Gumbinnen (Gumbinė, rus. Gusevas)
Fritz Britt * 1936 Kleehagen (iki 1938 m. Guddatschen – Gudaičiai, Kubanovkos km. gyvenvietės teritorija, Gusevo raj.)
Uwe Fritz * 1939 Allenburg † 2014 Tauroggen (Alna, rus. Družba, Pravdinsko raj.)
Herbert Klein * Weidenhof/Gerdauen † 2014 Klaipėda (Weidenhofas/Girduva, rus. Železnodorožnas)
Gislinde Luttkus * 1940 Klein Marienwalde (Mažoji Marienvaldė)
Anna Ranglack * 1938 Gerdauen (Girduva, ruz. Železnodorožnas)
Dora Sternmann * 1942 Königsberg (Karaliaučius)
Reinhard Werner Bundt *1936 Königsberg (Karaliaučius)
Gerhard Fröse *1936 Mahnsfeld †2014 Jonava (Mansfeldas, rus. Polevojė, Gusevo raj.)
Helga Klein *1938 Königsberg (Karaliaučius)
Karl Heinz Methee *1937 Ragnit (Ragainė, rus. Neman)
Käthe Rehberg *1937 Labiau (Labguva, rus. Poleskas)
Hildegard Summek * 1936 Arys (buvo Johannisburgo apskrityje, dab. – Lenkija. Ožyšas (Orzysz), Varmijos Mozūrų vaivadija)
Liesbeth Dejok *1931 Prudimmen/Elchniederung (Pakalnės apskritis)
Kurt Grävert *1938 Insterburg †2014 Raseiniai (Įsrūtis, rus. Černiachovskis)
Bernhard Keusling *1937 Gerdauen (Girduva, rus. Železnodorožnas)
Waltraut Minnt *1939 Uderwangen (rus. Čechovo, Kaliningrado sritis)
Erika Riess *1937 Königsberg †2014 Kaunas (Karaliaučius)
Luise Quitsch *1940 Schwesternhof
Waltraut Minnt (1939 Uderwangen, dabar Čechovo, Kaliningrado sritis)
„Gimiau 1939 m. kovo 7 d. Udervangene, kur augau pirmuosius kelerius metus. Paties karo nebeprisimenu. Tik tiek, kad per karą mirė mano tėvas ir vyriausias brolis. Keturi mano broliai ir seserys ir aš likome su mama savo ūkyje, kol atėjo Raudonoji armija. Man buvo gal septyneri metai, kai Raudonosios armijos kareiviai prabėgo pro mane, mano brolius ir seseris ir įbėgo tiesiai pro atviras duris pas mamą. Girdėjome tik jų riksmus, o kaimynai turėjo mus laikyti, kad mes patys nebėgtume į namus. Motina buvo išprievartauta ir išėjo iš namų verkdama ir kruvina tik praėjus kelioms valandoms. Ji vos galėjo pastovėti ant kojų ir svirduliavo. Tada ji nukrito ant žemės tiesiai priešais tanką, kuris važiavo keliu, jis ant jos užvažiavo, o tą pačią akimirką buvo paleisti dar ir šūviai. Vienas iš kareivių jai pašovė kojas. Mūsų akys susitiko, jos žvilgsnis buvo kažkoks netikintis. Norėjau bėgti prie jos, bet aš visiškai negalėjau pajudėti. Kojos tiesiog nenorėjo, negalėjo judėti. Mane buvo ištikęs šokas!
Tada atėjo kareivis ir persimetė mano mamą kaip bulvių maišą sau per petį. Jis liepė mums, vaikams, eiti kartu.
Jis nuėjo su mumis į stotį, kur su kitomis šeimomis buvome susodinti į prekinį traukinį, kuris netrukus pajudėjo. Tai buvo be galo ilga kelionė. Motina galavosi su svaiguliu ir vis prarasdavo sąmonę. Ji visą laiką kraujavo, o aš tiesiog gulėjau šalia jos ant plikų medinių grindų, glosčiau jos veidą ir ją kalbinau. Ji buvo taip sunkiai sužeista, o aš vis tikėjausi, kad ji kaip nors išgyvens. Tačiau galiausiai ji mirė per tą pačią nesibaigiančią kelionę.
Kelionės tikslas buvo darbo stovykla Sibire.
Kelionės metu jau buvau praradusi orientaciją, jaučiausi apsvaigusi ir kiekvieną dieną kaip galėdama sąmoningai blokavau tai, ką buvau patyrusi. Aš su vyresniąja seserimi buvau išsiųsta į jaunimo stovyklą. Mano sesuo Gulage neišgyveno. Šeštojo dešimtmečio pradžioje, tikslių metų neprisimenu, buvau paleista ir deportuota į Lietuvą. Aš ten nieko nepažinojau. Nemokėjau ir tos kalbos. Bijojau žmonių ir labiausiai norėjau būti viena. Todėl klaidžiojau po gamtą. 1956 m. mane priėmė vieno ūkininko šeima netoli Tauragės. Kartais aš ir iš ten pabėgdavau, bet kiekvienąkart grįždavau. Padėjau dirbti sode ir laukuose. Vėliau ištekėjau už lietuvio ir pagimdžiau šešis sūnus. Tačiau vyras buvo girtuoklis, ir aš turėjau daug rūpesčių. Meldžiausi, kad namuose būtų ramybė. Ramybė atėjo tik po to, kai su juo išsiskyriau. Tuo metu mano sūnūs jau buvo suaugę. Praėjus metams po skyrybų, mano vyras mirė nuo insulto“.
Dabar Waltraut gyvena sodyboje, esančioje miško pakraštyje netoli Tauragės su savo sūnaus šeimai. Miegamuoju ji dalinasi su savo anūke Aiste.
Nuotraukose:
Waltraut (dešinėje) su dviem draugais Lietuvoje.
Waltraut ir jos sūnūs.
Waltraut (centre) ir du draugai Lietuvoje
Christel Scheffler * 1939 Karaliaučius (Kenigsbergas)
„Aš gimiau 1939 m. Kenigsberge-Ponarth kaip Christel Scheffler. Atvykau kaip globotinė pas sutuoktinių porą, kuri turėjo suaugusį sūnų. Fritzas (Fricas) ir Gertrūda Wind gyveno Karaliaučiuje, Fichteplatz aikštėje (dabar Dimitrovo, Moskauer rajon in Kaliningrad). Jie vadino mane „Kitty“ ir labai mylėjo. Mano globėja mama buvo išmokusi dviejų profesijų: virėjos ir siuvėjos. Visi drabužiai, kuriuos aš dėvėjau, buvo jos pasiūti. Visada turėjau atrodyti tvarkingai. Matyt, buvau linksmas ir labai laimingas vaikas. Mano tikroji motina buvo vieniša ir negalėjo manimi pasirūpinti. Karo pabaigoje globėjai sakė, kad esu jų vaikas, kad galėtų man gauti maisto davinį. Visa tai sužinojau 1994 m. iš savo globėjų sūnaus, „vyresniojo brolio“ Gerhardo, laiškų. Mes susiradome vienas kitą per skelbimą laikraštyje „Ostpreußenblatt“ ir aš galėjau bent šiek tiek sužinoti apie savo kilmę. Matyt, per didįjį badą Karaliaučiuje mano globėjai patikėjo mane vienai moteriai, kuri mane pasiėmė kartu į Lietuvą elgetauti. Kodėl ten pasilikau ir kas nutiko tai moteriai, šiandien jau nebegalima pasakyti. Paskutiniai mano prisiminimai apie Kenigsbergą – tai ugnis ir bombardavimai. Dangus buvo raudonas – miestas degė. Degančios moterys šoko į Prieglių, kad užgesintų save. Buvo žiema.
Mano paskutinis maistas buvo bulvių lupenos iš mėšlo krūvos, juodos. Negalėjau prisiversti jas valgyti.
Mano globėjai 1948 m. buvo perkelti į VDR ir gyveno Riugeno saloje iki pat savo mirties praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Jų sūnus po karo jau gyveno Vakarų Vokietijoje netoli Bremerhafeno. Tai, kad mano brolis iš globėjų šeimos galėjo papasakoti įvairių smulkmenų iš mano vaikystės, man buvo nepaprastai svarbu. Tai man suteikė bent kažkiek to jausmo, kad kažkada gyvenime buvau mylima. Man nelengva kalbėti apie savo gyvenimą. Tai, ką patyriau ir ką man padarė, vienam žmogui yra per daug. Mane priėmusi lietuvių šeima su manimi elgėsi kaip su vergu. Vyras buvo lietuvis, žmona – iš Baltarusijos. Jie mušė mane kiekviena proga, kartais iki kol aš netekdavau sąmonės. Tačiau jie gavo dokumentus ir sakė, kad aš jų dukra.
Man įrašė naują vardą, naują gimimo datą, naują tapatybę.
Pas tą šeimą gyvenau iki 1958 m., kol ištekėjau. Kur būčiau galėjusi nueiti? Mano vyras buvo girtuoklis. Jis mane irgi mušė. Mums gimė sūnus Pėteris. Gimus mūsų antrajam sūnui Pauliui, nebegalėjau to ištverti ir išsiskyriau su juo. Grįžau pas savo globėją lietuvę. Jos vyras jau buvo miręs. Netrukus po to, kai pas ją su vaikais apsigyvenau, ji gavo žinią, kad nepagydomai serga vėžiu. Prižiūrėjau ją, kol ji mirė. Mano jaunesnysis sūnus Paulis atliko privalomąją karinę tarnybą tuo metu, kai Sovietų Sąjunga įsiveržė į Afganistaną. Po trejų metų jis grįžo traumuotas ir netrukus mirė. Jis man niekada nenorėjo pasakoti, ką išgyveno, bet kai grįžo, jis niekada nebebuvo toks pat, kaip anksčiau. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mano sūnus Pėteris daug dirbo užsienyje, taip pat ir Vokietijoje. 1999 m. jis žuvo ten avarijoje. Aš visą gyvenimą dirbau. 35 metus buvau darbininkė Jonavos metalo ir stiklo pluošto gamykloje. Iš tikrųjų tai buvo vyriškas darbas, bet aš, sukandusi dantis, jį dirbau“.
Šiandien Christel gyvena labai atsiskyrėlišką gyvenimą mažame miestelyje Vidurio Lietuvoje. Ji gyvena mažame blokinio namo bute kartu su foksterjero veislės šunimi.
Nuotraukose:
Christel ir jos globėja Karaliaučiuje 1943 m.
Christel 1955 m.
Christel
Alfred Plink * 1930 m. Eisliethen/Samland (Aislyčiai, Gyvenvietė nebeegzistuoja, dabartinis Zelenogradsko raj.)
„Gimiau 1930 m. Aislyčiuose, mažame Sambijos kaime. Mano tėvas buvo garbingas Pirmojo pasaulinio karo veteranas. Jo profesija buvo mūrininkas, kaip ir mano senelio. Tačiau man gimus, jiedu nusipirko dvidešimties hektarų žemės ūkį Toplaukyje (vok. Taplachen, rus. Talpaki – Gvardeisko raj., Kaliningrado sr.), maždaug už penkiasdešimties kilometrų į rytus nuo Karaliaučiaus, netoli Vėluvos (Wehlau). Ten prabėgo idiliška mano vaikystė. Ūkyje buvo daug darbo, bet mums, vaikams, gyvenimas ten buvo puikus. Visada turėjome pakankamai maisto, laikėme gyvulius – dvidešimt karvių ir penkis arklius, daug laiko vasarą ir žiemą praleisdavome lauke, gamtoje. Tai buvo tipiškas Rytų Prūsijos namų ūkis. Iki smulkmenų išmokome gerų manierų. Pavyzdžiui, pasisveikinant su moterimis, reikėjo bučiuoti joms ranką. Taip tuomet buvau auklėjamas.
1939 m. tėvas buvo pašauktas į kariuomenę. Tai buvo jau antrasis karas, kuriame jis dalyvavo.
Mums visiems buvo sunku. Mes, vaikai, gal dar gerai nesupratome, bet motinai ūkyje trūko darbo jėgos, o seneliai bijojo dėl savo vienintelio sūnaus. Jo nebuvo penkerius metus, kai 1944 m. mus pasiekė žinia, jog jis žuvo. Mamai tada buvo 42 metai, man – 14, o jauniausiai seseriai Helgai – vos ketveri. Nuo sovietų bėgome į Raušius (vok. Rauschen, rus. Svetlogorsk, Kaliningrado sr.), bet netrukus ir jie buvo okupuoti. Beveik nebuvo ką valgyti, todėl nuolat buvome alkani. Po metų iš bado mirė mama. Abu jaunėlius – Helgą ir Helmutą – valdžia apgyvendino Pabėčių (vok. Pobethen, rus. – Romanovo, Zelenogradsko raj., Kaliningrado sritis) našlaičių prieglaudoje. Tačiau ir ten nebuvo ką valgyti. Badas bus toks baisus, kad Helmutas mirė jau pirmaisiais metais. Vyresnioji sesuo Urzula ir aš pačios turėjome savimi pasirūpinti. Buvo labai sunku, nes negalėjome likti kartu. Urzula visą laiką gyveno netoli vaikų namų, o 1947 m. vaikų transportu buvo išvežta į VDR. Bet apie tai aš sužinojau jau vėliau. Jau buvome pametę vienas kitą iš akių. Ieškojau bet kokio maisto, bet tai buvo nelengva. Kartais dirbdavau rusams laukuose. Vėliau nuėjau dirbti pas Tilžės ugniagesius. Tačiau darbo buvo per mažai, o manęs, kaip vokiečio, jie vis tiek nelabai norėjo. Taigi aš ėjau vis toliau ir toliau ir galiausiai atėjau į Lietuvą. Pirmuosius kelerius metus dirbau pagalbiniu darbininku pas įvairius ūkininkus kaimuose netoli Tauragės (vok. Tauroggen). Ten ir susipažinau su savo žmona Ona. Ona – tai lietuviškas Marijos vardas, o toks buvo mano mirusios mamos vardas. Tai buvo didžiulė meilė, mes susituokėme 1956 m. Susilaukėme dviejų vaikų: Edvardo ir Danguolės.
Šeima yra pats svarbiausias dalykas. 1993 m. gavau pirmąjį laišką iš Raudonojo Kryžiaus, kuriame buvo rašoma, kad manęs Vokietijoje ieško seserys. Visus tuos metus jos manęs nepamiršo.
To jau visai ir nebesitikėjau. Ir tada galėjau jas apkabinti. Keturias savaites svečiavausi pas jas Vokietijoje. Iki to laiko jau buvau beveik pamiršęs vokiečių kalbą, bet viskas atsigamino. Nuo to laiko su jomis bendrauju kiekvieną mėnesį. Mes rašome vieni kitiems, kalbamės telefonu, jos mane remia. Aš tai būčiau norėjęs su kraustytis pas jas į Vokietiją, bet mano žmona jau daug metų serga Parkinsono liga. Bijojau, kad persikraustymas jai gali būti ir ji gali palūžti. Čia pat visai netoli gyvena mūsų dukra Danguolė, ji padeda man namų ruošoj ir rūpinasi savo mama. Visada sakau, kad savo likimo nepakeisi. Turime būti dėkingi už tai, ką Viešpats Dievas kiekvienam iš mūsų davė. Viskas juk ateina iš Viešpaties Dievo. Labai džiaugiuosi, kad kažkas vis dar domisi mūsų likimu. Kartais galvodavome, kad Vokietijoje net nežino, jog mes tokie vis dar esame“
Alfredas su žmona gyvena labai mažame butelyje Klaipėdoje, buvusiame Memelio mieste. Bute yra nedidelis kambarys, virtuvė, kuri tuo pačiu yra drabužinė, ir vonios kambarys.
Nuotraukose:
Alfredas ir jo sesuo Ursula
Alfredas (priekyje dešinėje) su seserimi Ursula, savo seneliais ir tėvais.
Alfredo tėvas
Herbertas Kleinas * 1931 Weidenhof/Gerdauen † 2014 Memel (Weidenhofe/Girduvoje, rus. – Železnodorožnas– Klaipėdoje)
„Prisimenu gražią vaikystę Girduvoje. Buvau tikras kaimo berniukas ir augau kartu su seserimi Lisa. Tada prasidėjo rusų invazija ir viskas pasikeitė akimirksniu. Nežinau, kas tada nutiko mano tėvams ir seseriai.
1948 m. pradžioje mane sovietai turėjo ištremti į Sibirą. Važiavau krovininiu traukiniu į rytus.
Tačiau man pavyko iššokti iš važiuojančio traukinio ir išsigelbėti per užšalusį Nemuną į Lietuvą. Susiradau darbą pas ūkininką laukuose, o vėliau mokiausi traktorininko specialybės. Keturiolika metų dirbau kolūkyje traktorininku, kol su žmona susitvarkėme savo nuosavą nedidelį ūkį. Susilaukėme trijų sūnų ir trijų dukterų. Dabar esu našlys. Nebeprisimenu, kada mirė mano žmona, bet mano vaikai kiekvieną dieną pasižiūri, kaip man einasi. 1994 m. netikėtai vėl pamačiau savo seserį. Ji mane surado po tiek daug metų. Tai buvo viena laimingiausių dienų mano gyvenime“.
2012 m. žiemą Herberto Kleino ūkis sudegė iki pamatų. Herbertas sirgo demencija ir jau anksčiau buvo netyčia sukėlęs kelis nedidelius gaisrus. Viskas, kas liko iš jo gyvenimo triūso, buvo tik kelios apanglėjusios sijos, kurias greitai uždengė sniegas. Herbertas persikėlė gyventi pas dukrą į Klaipėdą. Tam žingsniui ik tol jis ilgai priešinosi. Aštuoniasdešimt savo gyvenimo metų jis pragyveno kaime. Jis tvirtino, kad gyvenimas mieste esąs ne jam. Jis mirė 2014 m. vasarą.
Alfred Horst Pahlke * 1935 m. Karaliaučius
„Mano tėvas buvo Fritzas (Fricas) Pahlke, o mamos Ellos mergautinė pavardė buvo Kleist. Mūsų šeima buvo didelė: turėjau penkis brolius ir tris seseris. Mūsų šeimos dalis buvo ir mūsų seneliai, kurie gyveno kartu su mumis. Vaikystės Kenigsberge beveik neprisimenu, tik tiek, kad kartu visada būdavo mano seneliai. Ir apie šventes! Per Kalėdas – eglutė su žvakutėmis, o per Velykas sode ieškodavome kiaušinių.
Neprisimenu, kad kada nors būčiau ėjęs į mokyklą. Bet kokiu atveju iki šiol nemoku nei skaityti, nei rašyti.
Per bombardavimą Kenigsberge buvau sužeistas. Tikriausiai todėl, kad buvau pernelyg smalsus ir nenorėjau pasilikti priešlėktuvinėje slėptuvėje. Rusai išvežė mane gydyti į Lietuvą. Taip buvau atskirtas nuo savo šeimos. Kai vėl pasijutau geriau, 1947 m. pavasarį susiradau darbą pas ūkininką. Tada jau mokėjau šiek tiek lietuviškai. Apskritai, ūkininkai mane pamėgo ir norėjo mane prisivilioti. Visi žadėjo, kad duos geresnio maisto nei gaunu ten, kur tuo metu buvau. Paskui atvykau į tą vietovę, iš kurios kilusi ir mano žmona Antanina. Viskas čia buvo sugriauta, o aš padėjau atstatyti. 1963 m. vedžiau Antaniną. Turėjome du vaikus. Dukra Vida gimė 1964 m., sūnus Gintas Juozas – 1966 m. Sūnus atliko karinę tarnybą sovietinėje armijoje prie Leningrado. Ten per avariją jis gavo radiacijos ir 1997 m. mirė nuo jos padarinių. Visus tuos metus labai ilgėjausi savo šeimos, bet ką galėjau padaryti? 1972 m. atsidūriau Prienų ligoninėje ir papasakojau apie savo gydytojui. Jis parašė laišką Raudonojo Kryžiaus paieškos tarnybai ir taip po daugelio metų vėl suradau savo šeimą. 1973 m. galėjau VDR ją aplankyti. Jie gyveno Eizenache, Tiuringijoje. Aš taip pat norėjau ten persikelti, bet mano žmona nenorėjo. Vienintelė išeitis būtų buvusios skyrybos, bet apie tai nebuvo net kalbos.
Bendrauti su broliais ir seserimis trukdo kalbos barjeras, nes aš nebemoku vokiškai.
Pavyzdžiui, po tėvų mirties jie ilgai su manimi nesusisiekė. Būčiau norėjęs, kad už juos būtų laikomos mišios, bet apie jų mirtį nežinojau. 1985 m. su žmona vėl nuvykau į Eizenachą. Kenigsberge daugiau niekada nebuvau.
Alfredas su žmona iki dabar gyvena vienkiemyje Vidurio Lietuvoje. Net ir senatvėje jiedu vis dar geba savimi pasirūpinti. Jie laiko gyvulius, turi vaismedžių ir augina daržoves, patys kepa duoną.
Nuotraukose:
Alfredo tėvai
Alfredo miręs sūnus
Šeimos nuotrauka iš VDR
Ursula Haak * 1935 m. Birjohlen
„Gimiau 1935 m. netoli Tilžės esančioje žemdirbių šeimoje. Buvau septintas vaikas. Už metų gimė mano brolis Horstas, jis buvo jauniausias. Dvaras, kuriame tarnavo mano tėvai, užėmė daugiau kaip šimtą hektarų. Ten buvo dvidešimt arklių ir septyniasdešimt galvijų. Gyvenome nedideliame bute tarnų name. Prie namo buvo nedidelis sodas, kuriame auginome savo daržoves ir laikėme keletą gyvulių. Pirmiausia į kariuomenę buvo pašauktas mano tėvas, paskui mano vyresnieji broliai Francas, Erichas, Paulas ir Heincas. Du mano broliai žuvo mūšyje dėl Stalingrado. Kai mus kartu su kitomis motinomis ir vaikais evakavo, mano mama jau seniai nebuvo girdėjusi apie tėvą ir abu brolius fronte. Taigi mama su Horstu, Wiliumi, Bruno ir manimi išsiruošė į kelionę. Vienas senas kaimynas mus priėmė į savo vežėčias. Keliauti buvo baisu.
Grioviuose – lavonai, apsnigtuose laukuose nuolat smengantys arklių traukiami vežimai, o vienas kitas ir visai įklimpęs.
Tolumoje girdėjosi bombardavimai, apšaudymai, o naktį horizonte raudonai švytėjo ugnis. Kartą motina išėjo prašyti šilto maisto iš vokiečių kareivių, kai prasidėjo rusų lėktuvų antskrydis ant vilkstinės. Pasibaigus puolimui, visur ieškojome motinos, bet neradome. Kareiviai nuvedė mus į namą, kuriame jau buvo daug kitų vaikų, bet Bruno ten laukti nenorėjo. Jis išėjo vienas. Mes, trys jauniausieji, likome. Po kurio laiko mus nuvežė į laivą, o paskui į vaikų namus. Motina mus ten rado po kelių mėnesių. Kartu su motina pagaliau pasiekėme Dancigą (dab. Gdanskas), kur mus laikinai apgyvendino ligoninėje. Kai atėjo rusai, teko savo akimis matyti keletą žiaurių prievartos atvejų. Jie kankino sužeistus karius. Pasibaigus karui, mes, pabėgėliai, turėjome grįžti į savo tėvynę. Tai buvo nesibaigianti kelionė, kurios metu mes kasdien kentėme alkį ir beveik neradome ką valgyti. O ir utėlės mus kankino. Kartais neturėjome kito pasirinkimo, kaip tik nusivilkti drabužius ir daužyti juos akmenimis, vildamiesi taip užmušti tuos mažus gyvius. Mūsų motina darėsi vis silpnesnė ir silpnesnė. Jai susidarė opos ir egzemos. Dažniausiai nakvodavome griovyje prie kelio, sugriautame name ar tuščiame tvarte. Kai vieną vakarą vėl radome prieglobstį tuščiame ūkyje, rusų kareiviai atplėšė duris, sugriebė mamą ir mūsų akivaizdoje nuplėšė nuo jos drabužius. Mes, vaikai, šaukėme iš baimės, bet kareiviams tai nerūpėjo, jie išvarė mus iš namų. Jie visą naktį prievartavo mamą, o mes laukėme lauke. Motina labai smarkiai priešinosi ir galiausiai buvo nužudyta. Kai kareiviai išėjo ir mums leido įeiti vidun, ji jau buvo be sąmonės. Ji mirtinai nukraujavo. Mums nieko kito nebeliko, kaip tik ją palikti ją, o patys nežinojome, kur mums eiti. Man buvo tik devyneri metai. Po to sekė klajonės po Rytų Prūsiją, kurios baigėsi 1945 m. rudenį Lankos apskrities (Elchniederung) vaikų namuose. Kitų metų pavasarį buvo didelis Nemuno potvynis. Mes, vaikai, buvome palikti likimo valiai, o aš vėl pasiėmiau du brolius ir kartu su jais bandžiau išsigelbėti. Vienas ūkininkas rado mus ant neapsemtos smėlio juostos, įlaipino į savo valtį ir parplukdė į krantą. Pas jį pasilikti mes negalėjome, bet jis mums patarė eiti į Lietuvą. Iš Tilžės išėjau su Viliumi. Horstą turėjome palikti parke. Jis vis dar buvo per mažas, kad galėtume jį nepastebimai pervesti per sieną. Buvome tiek daug ėję, kad jis jau nebegalėjo paeiti ir mes dažnai turėjome jį nešti, bet ir mudu su Viliumi jau buvome per daug išsekę. Todėl pasakėme jam, kad niekur nenueitų ir kad ir kas benutiktų mūsų ten lauktų. Nebežinau, kiek laiko buvome Lietuvoje.
Tačiau kai grįžome, Horsto ten jau nebebuvo. Mums buvo baisu, kad jį palikome.
Willis ir aš galiausiai radome ūkininkus Lietuvoje, kurie mus priglaudė, ir Horstą, kaip vėliau sužinojau, taip pat priglaudė lietuvių šeima. Kai atėjo žinia, kad visi vokiečių vaikai bus išvežti į Vokietiją, mano ūkininkas pasakė, kad tai netiesa ir kad tikrai bus vežama į Sibirą. Taigi likau ir neužsiregistravau išvežimui. nepranešiau apie transportą. Willis jau buvo dingęs. Po daugelio metų sužinojau, kad jis buvo Smolenske ir turėjo dirbti anglių kasykloje. Ten jis žuvo per nelaimingą atsitikimą kasykloje“.
Ursula yra našlė ir dabar gyvena nedideliame ūkyje netoli Tauragės, kurį vis dar prižiūri pati ir kuriame augina vištas, karves ir arklį.
Annemarie Haupt (1936 Tilžė)
„Gimiau netoli Tauragės, kitoje Nemuno pusėje, Tilžėje. Iš savo ankstyvosios vaikystės beveik nieko neprisimenu. Aš buvau pagrandukas ir turėjau dar tris brolius ir seseris. Mes buvome miesčioniška šeima. Mano tėvas sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje ir mėgo išgerti. Tada jis pradėdavo smurtauti. Mano mama visą sunkiai dirbo ir buvo darbšti. Kai Raudonoji armija atėjo į Tilžę, mano mama buvo išprievartauta, o paskui deportuota. Ji buvo išsiųsta į darbo stovyklą, kurioje turėjo išbūti iki 1949 m. Kai ją paleido, ji ieškojo mūsų, vaikų, ir rado mano brolį Vilhelmą Lietuvoje, o mano seserį Gerdą Vokietijoje. O aš apie savo šeimą išgirdau tik po geležinės uždangos griuvimo, kai mane surado mano dukterėčia, Gerdos duktė. Mano mama, mano broliai ir seserys jau buvo mirę. Bėgant mes, jaunesnieji, pasimetėme nuo tėvo ir ir vyriausios sesers Editos. Kartu su Gerda ir Vilhelmu eidavome elgetauti į Panemunės kaimus. Vieną dieną, 1946 m., vienas lietuvis pasigailėjo mūsų ir einant per sieną pasakė, jog mes jo vaikai.
Mums kažkaip pavyko pasiekti Lietuvą, kur Gerda ir Wilhelmas dirbo pas ūkininkus. Aš buvau tokiam darbui per jauna ir turėjau toliau eiti prašyti išmaldos.
Po kurio laiko vienas ūkininkas priėmė mane ganyti karvių. Tai bent jau reiškė, kad turėčiau kur miegoti ir reguliariai gaučiau maisto. Kai tapau vyresnė, pradėjau prižiūrėti šeimos vaikus. Nors mano prižiūrimi vaikai ėjo į mokyklą, aš neišmokau skaityti ir rašyti. Tėvams buvo per daug pavojinga, kad mokykloje gali paaiškėti mano tikroji tapatybė. Jie pradėjo mane vadinti Janina, kas mažiau krito į akis nei vokiškas vardas Annemarie. 1951 m. buvo pranešta, kad organizuojamas vokiečių vaikų išvežimas į Vokietiją. Kiti gandai teigė, kad rusai siunčia visus vokiečių vaikus į Sibirą. Aš per daug bijojau ir nenorėjau registruotis. Su šeima gyvenau iki 25 metų, kol ištekėjau už savo vyro. Pagaliau norėjau sukurti savo šeimą. Bet tai buvo sunku. Mano vyras buvo girtuoklis ir mane mušė. 1963 m. susilaukėme sūnaus.
Kadangi neturėjau jokio išsilavinimo, galėjau dirbti tik valytoja. Tai buvo blogai apmokamas ir fiziškai sunkus darbas. Po šešiolikos metų vyras mane paliko. Aš buvau pasiligojusi ir pernelyg priklausomas nuo jo pagalbos. Nuo to laiko gyvenu viena“.
Beveik akla Annemarie šiandien gyvena daugiaaukščio namo mažame butuke Tauragės centre. Jos sūnus yra vienintelė šeima, kuri yra jai likusi.
Nuotraukose:
Annemarie globėja iš Lietuvos
Annemarie su savo vyru
Annemarie su vyru ir sūnumi
Ewaldas Gustavas Borkas * 1934 m. Karaliaučius
Gimiau 1934 m. Kenigsberge. Užaugau name adresu Altstädter Markt 22 ir lankiau keturias pirmąsias pradinės mokyklos klases. Mano tėvas Herrmannas pagal profesiją buvo skalbyklos vairuotojas, kuri veikė mūsų name. 1939 m. jis buvo pašauktas į kariuomenę. Jis išėjo į karą ir mes daugiau nieko apie jį negirdėjome. Mano vyresnysis brolis Bruno jau dirbo pašte. Kai 1945 m. į mūsų namus įžengė rusai, jie išsivedė mano brolį, ir mes apie jį daugiau nieko negirdėjome. Aš ir mano mama Berta iš pradžių bėgome nuo rusų, bet paskui atsidūrėme tarp frontų. Vienoje pusėje buvo Raudonoji armija, kitoje vokiečių kariuomenė. Galiausiai grįžome atgal į Kenigsbergą. Visi namai jau buvo subombarduoti. 1945 m. žiemą buvo didelis badas.
Motina viską, ką turėjome, iškeitė į maistą. Išgyvenome dvejus metus, bet paskui abu buvome tokie nusilpę ir išsekę, kad susirgome.
Vienu metu buvau toks silpnas, kad nebegalėjau atsistoti. Po kurio laiko viskas šiek tiek pagerėjo, bet tada mirė mano mama – lovoje šalia manęs. Po to, kai jos kūnas buvo išvežtas, dar kelias dienas bute buvau vienas. Buvau netekęs vilties, nežinojau, ką daryti. Nusprendžiau vykti į Lietuvą. Buvau girdėjęs, kad ten yra maisto. Važiavau nusilipęs ant pirmojo vagono stogo ir greitai nudegiau nuo įkaitusių lokomotyvo garų. Po kelių mėnesių susiradau ūkininką, kuris mane priglaudė. Tada man buvo trylika metų. Ten gyvenau metus ir prižiūrėjau karves. Kitą vasarą manęs paimti atvyko policija, bet aš jau buvau pabėgęs. Susiradau kitą šeimą, kurioje galėjau netrukdomas gyventi iki 1957 m., kol turėjau atlikti karinę tarnybą. Jau iki tol kartkartėmis vis kildavo problemų dėl mano dokumentų, iš tikrųjų tai aš būčiau norėjęs išvykti iš šalies, bet man leidimo taip ir nedavė. Iki 1960 m. tarnavau sovietinėje armijoje Kijeve, o vėliau ir Kaliningrade.
Dar kartą bandžiau rasti būdą, kaip išvykti iš šalies, bet galiausiai gavau tik lietuvišką pasą ir pranešimą, kad man išvykti neleidžiama.
Po kariuomenės dirbau kolūkyje traktorininku ir susipažinau su savo žmona Maryte. Susituokėme 1961 m. ir susilaukėme dviejų sūnų – Vlado ir Valdo – bei dviejų dukterų – Nijolės ir Aldonos. Tik 2000 m. iš Raudonojo kryžiaus gavau žinią, kad mano tėvas išgyveno karą ir mirė 1967 m.“.
Ewaldas dabar gyvena vienas ir neturi Lietuvoje jokių giminaičių. 2013 m. jis neteko žmonos. Prieš tai abu sūnūs jau buvo mirę.
Nuotraukose:
Ewaldo tėvas
Ewaldo dukra, žmona ir anūkas
Ewaldas (priekyje dešinėje) su giminaičiais
