Dominykas Matulionis – prozininkas, režisierius, vienas iš eksperimentinio literatūrinio žurnalo „Gegutė“ sumanytojų ir leidėjų. Šis jaunosios kartos menininkas yra puikiai pažįstamas veidas Tarptautinio rašytojų ir vertėjų centro bendruomenei.
Pirmasis susipažinimas su Tarptautiniu vertėjų ir rašytojų centru Dominykui įvyko 2024 m. rudenį, organizuojant literatūros festivalio „Prozos krantas“ dirbtuves (Tarptautinis bendradarbiavimas Nidoje: lietuvių vertėjai ir užsienio rašytojai), kuriose vyko kūrybinės sesijos, tekstų vertimai, diskusijos apie tarptautinį bendradarbiavimą su jaunaisiais lietuvių ir užsienio rašytojais, vertėjais.
Pakalbinome talentingą menininką apie kūrybą, literatūrinį eksperimentą „Gegutė“, rezidenciją Nidoje ir knygas, kurias verta atsiversti.
Kaip prasidėjo jūsų santykis su Tarptautiniu vertėjų ir rašytojų centru?
Rezidencijoje atsidūriau Klaipėdos rašytojų sąjungos organizuojamo festivalio „Prozos kranto“ surengtų dirbtuvių metu. Pamenu, kad tądien išvažiavau su noru atvežti daugiau rašytojų ir vertėjų… Į Nidą važiavau kaip į atostogas, tad minčių rezidencijos metu beveik nebuvo. Man Nida – tai ramybė, tad mintimis bandžiau tos ramybės neblaškyti.
Ką šiuo metu rašote, tyrinėjate ar kuriate?
Šiuo metu laukiu pirmos apsakymų knygos „8 būtybės“, kuri pasirodys rudenį. Taip pat vis bandau užbaigti rankraštį paaugliams – „Tu mano Tramadolis“. Vis bandau ir bandau. Žiūrėsim, kaip seksis.
Papasakokite apie savo kūrybos dieną. Ar turite savų ritualų ar būdų „įeiti“ į kūrybinę būseną?
Mano kūrybos diena dažnai atrodydavo taip: išgeri puodą kavos, surūkai dvi cigaretes, sėdi ir rašai. Neseniai mečiau rūkyt ir dabar absoliučiai pasimečiau.
Kas Jus įkvepia – kūrėjai, reiškiniai, garsai, vietos?
Mane įkvepia pasaulis. Istorijos. Retai kada gauni vidinių įkvėpimų. Kažkada bandžiau rašyti „iš vidaus“ – kol kas man tai sunku.
Norisi sužinoti daugiau apie žurnalo „Gegutė“ priešistorę, kaip kilo idėja, kaip vystėsi, su kokiais iššūkiais teko susidurti?
Žurnalą „Gegutė“ su D. Preišegalavičium buvome sugalvoję, kaip naują platformą teksto ir formos vienovei. Kaip tik tuo metu rašiau tekstus su stipria forma. (Vieną jų – „Grimą ir Gamą“ – galima pamatyti šių metų liepos-rugpjūčio „Nemuno“ žurnalo numeryje; taip pat keli tekstai nugulė į ateinančią knygą.). Kartu svarbu buvo žaisti ir eksperimentuoti, „bim baminti“. „Gegutės“ tekstai turėjo perteikti tą „bim bam“ jausmą. Pirmąjį numerį leidome pusantrų metų. Sunkiausia buvo atrasti pinigų popieriui. „Hands on Press“ apsiėmė nemokamai padaryti dizainą – tai buvo šventė. Pirmasis numeris buvo „nuraučiausias“ ir man asmeniškai arčiausiai tos sveikosios beprotybės. Antroji „Gegutė“ jau su struktūra, tema. Dabar leisime trečiąją (numerius PDF formatu galima pamatyti čia). Pats žurnalas po truputį bręsta, bet nepraranda to šviežumo ir „bim bam“ jausmo. Autoriams duodame temą ir sakome, kad parašytų kažką naujo, pažaistų. Manau, šie eksperimentai naudingi ir praskaidrina lietuvių literatūrinį lauką. Dėkojam KKKC, remiantiems jau antrą numerį.
Jūsų nuomone, kokia šiandien literatūros vieta visuomenėje?
Sunku apčiuopti šiandieninę literatūros vietą visuomenėje – ji jau seniai nebedaro tiesioginio poveikio nei politiniam, nei idėjiniam gyvenimui. Galbūt šiais laikais ji labiau atspindi ir padeda suprasti save bei vienas kitą. Literatūra dabar – kaip niekad – reikalinga savišvietai ir intelekto stimuliavimui. Verčiau galvoti taip, nei kartoti, kad niekas nebeskaito. Nors tai iš dalies irgi tiesa.
Ar pastebite, kaip kinta kūrybos forma, kalba ar temos dirbant skirtingose erdvėse ar kontekstuose?
Dirbant skirtingose erdvėse galima pagauti vis kitokį įkvėpimą, tačiau pats darbas, jei turi idėją, nuo erdvės priklauso labai nedaug. To ir linkėčiau visiems atvažiavusiems į Nidą: idėjų. Nesvarbu – tekstams, gyvenimui ar svajonėms. Tiesiog – naujų idėjų.
Kokius leidinius ar kūrinius rekomenduotumėte skaitytojams?
Skaitytojams rekomenduočiau naujai išleistą „Pozuotojo istoriją, Justinas Mikutis“, aprėpiančią nepelnytai užmiršto dykinėtojo ir intelektualo, kurio idėjos įkvėpė ne vieną menininkų kartą, biografiją. Šio autsaiderio gyvenime galime atrasti daug šviesos.
Štai jo mėgiamo poeto G. Traklio eilėraščio „De profundis“ eilutės:
Šešėlis esu toly temstančių sodžių.
Dievo tylą
Aš gėriau giraitėj iš šulinio.
Taip pat rekomenduočiau pasidairyti po „Gegutę“ ir susipažinti su jaunaisiais rašytojais. Iš klasikos, šią vasarą mano skaitiniai – Graham Greene ir Fernando Pessoa.
Dėkojame Dominykui už atsakymus, o skaitytojus kviečiame ieškoti naujausios riboto leidimo „Gegutės“ MO muziejuje bei Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Jei praleidote progą įsigyti pirmuosius numerius, pavartyti juos galite čia.
Kalbino Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos
vyresnioji metodininkė rezidencijų veiklai Brigita Dereškaitė
