Kino režisierius ir scenaristas Titas Laucius debiutuoja literatūroje romanu „Simuliantas“. Pirmojo rankraščio paskutiniai puslapiai parašyti reziduojant Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre individualios kūrybinės rezidencijos metu.
Nors tai pirmasis autoriaus romanas, literatūra jam nėra nauja – jo novelės ir apysakos publikuotos kultūrinėje spaudoje. Romanas autoriui suteikė galimybę ilgiau pabūti su veikėjais ir giliau tyrinėti temas, kurios trumpesniuose tekstuose likdavo tik užuominomis.
„Simuliantas“ pasakoja apie vaikiną Deividą, kuris sužino sergantis išsėtine skleroze, nors nejaučia jokių simptomų. Kas pusmetį jis privalo dienai atvykti į neurologijos skyrių gydymui. Toje pačioje palatoje jis vis susitinka tuos pačius tris vyrus, tarp jų – ilgiausiai sergantį Kristijoną.
Kristijonas pristato savo Kolibrio teoriją, teigiančią, kad išsėtine skleroze sergantys žmonės nuo gimimo pasižymi išskirtinėmis savybėmis – aukštesniu intelektu, fiziniais gebėjimais ir charizma. Ši teorija tampa įkvėpimu Deividui ir kitiems vyrams – ne tik priimti diagnozę, bet ir panaudoti ją siekiant didesnės asmeninės naudos.
Kviečiame skaityti dar nepasirodžiusio Tito Lauciaus romano „Simuliantas“ ištrauką:
Deja, tai Panikos Mygtukas
Regina buvo Karolinos teta. Ji visuomet rūkydavo tas prailgintas šimtines
cigaretes ir viską vadindavo mažybiniais žodžiais. Dirbo Diagnostinės ir Intervencinės
Radiologijos skyriuje, todėl kad ir kokio dydžio darinį tomografija jai parodydavo,
pacientams ji visuomet sakydavo „Toks nedidelis augliukas”, „Nemaža ataugėlė” ar
„Laukia trumpas gyvenimėlis”. Reginai atrodė, kad būtent todėl pacientai ją ir mėgsta.
Ar bent jau nesiskundžia.
– Deividai. Kokį čia žavų pilvuką užsiauginai!, – tarė man atvykus į gėlių
paveikslais išpuoštą kabinetą.
Tuomet nesmarkiai pabučiavo ir aš iš karto pajutau aštrų cigarečių bei rūgščių
kvepalų tvaiką. Netrukus buvau palydėtas iki procedūrinio. Jo viduryje stovėjo
soliariumo lovą primenantis aparatas. Buvau girdėjęs apie šitą agregatą įvairiausių
istorijų, todėl mano širdis pradėjo plakti šiek tiek greičiau.
– Tu tik nebijok. Nieko baisaus čia nėra.
Tuomet į ranką įspraudė nedidelį spaudimo pompą primenantį daiktelį.
– Tai „panikos mygtukėlis”. Būna, žmonės prisigalvoja visokių nesąmonių.
Vieniems oro pritrūksta, kitiems dar kas nors… Bet geriau tu jo nespausk.
– O kam duoti mygtuką jeigu jo spausti negalima?
– Jeigu nespausi, susisuksim per kokį pusvalanduką. Bet jeigu čia man
spaudinėsi pastoviai, tai pats supranti…
– Nesuprantu.
– Visas tyrimas sustos ir vėl viską iš pradžių reikės pakartoti.
Supratau, kad su rūkoriais geriau nejuokauti. Jeigu pasakė, kad pusvalandį
turim, tai tiek ir turim. Giliai įkvėpęs ir rankoj tvirtai laikydamas tą nelemtą mygtuką,
atsiguliau į lovą. Tuomet Regina pakėlė tokius vožtuvėlius ir mano galva tapo įkalinta
tarp dviejų nepermatomų sienelių. Tuomet ant viršaus uždėjo baltos spalvos kaukę su
trimis nedideliais plyšiais – po vieną akims ir vieną kiek platesnį nosiai. Padariusi iš
manęs Leonardo Di Caprio personažą iš filmo Geležinė kaukė ji galiausiai tarė:
– Nu ką, pasiruošęs?
Kam tiksliai ir kaip man reikėjo pasiruošti, Regina?
– Į tualetą nenori?
– Biški, – pratariau, bet iškart supratau kad per tą kaukę nieko nesigirdi.
– Gerai, tada galim pradėti. Sėkmės!
Pala, kodėl man reiktų sėkmės? Staiga, pasigirdo, toks lentpjūvės ūžesys
sumaišytas su ledukų mašiną primenančiu bruzgėjimu ir mano gultas lėtai pradėjo
važiuoti į vidų. Aš norėjau apsidairyti, bet tuoj pat išgirdau griežtą Reginos balsą:
– Nesimaskatuok!
Gerai, Reginut. Ramiai. Kuo toliau jis mane vežė, tuo darėsi tamsiau. Galiausiai
gultas sustojo ir aš supratau, kad realiai esu katafalke. Čia viskas taip siaura, kad siena
nuo mano nosies buvo nutolusi ne daugiau kaip per du centimetrus. Kuomet
kvėpuodavau, jutau kad visas oras atsimušdavo nuo sienelių ir tuojau pat sugrįždavo
atgal man į šnerves. Į tualetą užsinorėjau akimirksniu. Ir jau visai nebe biški.
Prakaituotais pirštais susiradau panikos mygtuką, bet prisiminęs Reginos žodžius,
susilaikiau. Juk čia tik pusvalandis. Pusvalandukas, kaip sakė Regina. Nedidelis laiko
tarpas.
Bet kaip tik tą akimirką aplink mane kažkas pradėjo ne savu balsu kaukti. Tik ne
taip kaip ta masažo kėdės signalizacija Leedso oro uoste kuri neabejotinai skambėjo
kaip Yoko Ono. Šįkart buvo panašiau į metalo liejyklos fabriką arba amerikiečių grupę
Swans: kol viskas aplinkui čežėjo ir čirškėjo mano gultas nuo šitos garso sienos pradėjo
ne juokais kratytis. Atrodė, kad prie vienos mano ausies vyksta žalvarinių dantračių
moshpitas, o prie kitos gamyklų stūmokliai vienas į kitą daužėsi alkūnėmis lyg tie
besipoginantys grindkorščikai Gutalaxų koncerte. Supratau, kad šitas aparatas pagaliau
pradėjo paveiksluoti mano smegenis, todėl susikaupiau ir pabandžiau nesimaskatuoti.
Buvo sudėtinga, nes visame tame industriniame chaose staiga, pradėjau justi
ritmą. Norėjosi šokti tą liūdną industrinį šokį. Bet tai nebuvo Swansai. Ne, kažkas
artimiau. Mažiau No-wave, bet lygiai tiek pat Gothic ir Industrial. Galiausiai atkreipiau
dėmesį į vieną ritmišką plaktuko garsą ir viskas pasidarė aišku:
Albumas: Construction Time Again. Daina Everything Counts. Ir tas sinkopuotas
ritmiškas plaktuko smūgis antrojoje stipriojo takto dalyje:
„Dabar prisimink iki gyvenimo galo, – jis man sakydavo. – Jei nenori padaryti
avarijos, niekuomet už vairo neklausyk šitos dainos. Ir apskritai, jeigu klausai muzikos,
tai klausai, o jeigu vairuoji – čia jau du atskiri dalykai”.
Sušikti depešistai ir jų taisyklės! Mano rankos ir vėl tvirčiau suspaudė panikos
mygtuką. Kas čia per nesąmonė? Kodėl jie Magnetinio rezonanso aparatus daro su
Depeche Mode melodijomis?! Sušikta popkultūra. Jau ir medicinos įrenginiuose suspėjo
įsišaknyti.
Gerai, Deividai, nusiramink, pagalvojau. Užsimerk ir mintyse pažiūrėk kokį
nors mėgstamą filmą. Kai pirmą kartą laikiau vairavimo egzaminą, mintyse peržiūrėjau
Drakula, Miręs ir tuo Patenkintas. Deja ties ta scena, kai jie bando į vampyrą įsmeigti
kuolą, pradėjau taip garsiai juoktis, kad instruktorius nebeleido sedėti už vairo ir
egzaminą sustabdė.
Todėl ir pagalvojau, kad pratęsiu žiūrėti tą patį filmą. Bet kažkas buvo ne taip.
Tas sinkopuotas plaktukas… Jis trukdė susikaupti. Vienintelis filmas kurį galėjau
prisiminti buvo Operacija Kardžuvė… ir dar Absoliutus Blogis. Ir sušikti Asteriksas ir
Obeliksas 2. Daugiau niekas. Kas nors, prašau, sustabdykit šitą nesąmonę. Tas plaktukas
skverbiasi į galvą!
The grabbing hands grab all they can
All for themselves, after all
Gerai, pabandom kitą taktiką. Tiesiog pagalvokim apie ką nors gražaus. Gal apie
Karoliną?
It’s a competitive world
Wrong! Per nugarą iškart perbėgo skausminga šiurpuliukų banga. Sušiktas tavo
šitas patarimas buvo, seniukai – antrąją pusę rinktis pagal kūno signalą.
Everything counts in large amounts
Sakai, pajutai šiurpuliukus, kai pirmą kartą pamatei mamą? Tai kodėl visą
gyvenimą miegodavot skirtingose lovose?
Everything counts in large amounts
Ne, tai aišku, kad čia jos kaltė…Negi tavo? Visų draugų numylėtinio, vakarėlių
sielos? Dar pasakyk, kad ji kalta, jog tave iš darbo išmetė?
Everything counts in large amounts
Ir kad ištisus metus pragyvenai užsidaręs savo kambary.
Everything.
Nieko neįleisdavai. Su niekuo nesusitikdavai. Tik klausydavai muzikos. Visu
garsu.
Everything.
Diena iš dienos.
Everything.
Vieną vienintelę grupę.
Everything.
– Tikiuosi, niekuomet nebūsiu depešistu!
Štai ką pasakė nuo anstvorio kenčiantis trisdešimtmetis apturėjęs įsivaizduojamą
pokalbį su savo mirusiu tėvu. Turbūt pirmą kartą istorijoje tokia frazė nuskambėjo
Magnetinio Rezonanso aparate.
Tuomet pajutau kaip gultas lėtai pradėjo judėti atgal į šviesą. O čia jau mane
pasitiko Regina ir jos aštrų cigarečių bei rūgščių kvepalų tvaikas.
– Tai vistik paspaudei… – tarė ir iš rankų išlupo nuo prakaito permirkusį panikos
mygtukėlį.
Jaučiausi, kad prieš šią moteriškę praradau bet kokį likusį vyriškumą. Tapau
tokiu šlapiu skuduru, viškai nevertu jokios Reginos pagarbos. Gėda.
Vos girdimu balsu išdrįsau paklausti ar tyrimą vėl reikės kartoti iš naujo, bet
gydytoja patikino kad nebūtina – beveik visos mano smegenų dalys buvo
nupaveiksluotas.
– Vienos mažiuliukės nesuspėjom, bet ji mums visai neprioritetinė.
Pasirodo, ta minėtoji neprioritetinė smegenų dalis buvo atsakinga už emocijas.
– Bet jeigu jauti, kad ten kažkas negerai, ją visuomet galime pakartoti, –
moteriškė nusišypsojo ir mygtukėlis vėl atsidūrė mano rankose.
Nieku gyvu.
– Kad žinokit, jau į darbą vėluoju.
– Nedarbingumo reiks?
Iš stalčiaus ji išsitraukė tais pačiais rūgščiais kvepalais atsiduodantį juodu
tušinuku prikeverzotą lapelį. Pateisinimo rąštelį…
– Parašiau kol gulėjai.
Atsargiai jį paėmiau ir galvoje iškart pasigirdo tas ritmiškas sinkopuotas
plaktukas. O Dieve, ne! Jokių rąštelių! Rankos sudrebėjo lyg elektra nukratytos ir lapą
išsyk paleido. Muzika netruko nutilti, o rąštelis nekaltai nusileisti ant Reginos stalo.
– Dėkui, nereikia. Man atostogos.
– Bet juk kątik sakei, jog į darbą vėluoji.
Žinai? Eik tu šikt, Regina.
