Pavasario saulė sparčiai tirpdo šalčio ženklus, o dar greičiau jos prisiminimą. Visgi, Tarptautinio vertėjų ir rašytojų centro rezidentų polėkis išlieka ilgam.
Kviečiame skaityti vertėjos, prozininkės Jolitos Urnikytės impresiją – keletą atsiminimų ir atradimų – apie individualios kūrybinės rezidencijos laikotarpį. Čia atsiskleidžia Neringos žavesys ir autentika, o skaitytojams atsiveria galimybė pajusti kūrėjus įkvepiančią Kuršių nerijos kasdienybę.
Jolita Urnikytė: O kaipgi čia būna žiemą?
Nida mano gyvenime atsirado nuo šešerių, kai mama ėmė mane vasaromis vežiotis į tuometinius „Vilnelės“ poilsio namus Nidoje, gydytojai patarus, kad jodo prisotintas pajūrio oras gali išgydyti nuolatos pasikartojantį ir be galo varginusį gerklės uždegimą. Ir išties – nuo pat pirmosios Nidoje praleistos vasaros daugiau nebesirgau šia liga. Ir, be abejo, įsimylėjau Nidą.
Tad kiekviena mano vaikystės vasara būdavo paženklinta ir apvainikuota taip laukiama išvyka į Nidą, kartais – porai savaičių, o kartais – ir visam mėnesiui. Kasdienis ritualas – pėsčiomis taku su paplūdimio reikmenų prikrautais nešuliais, su vėjeliu – įkalnėn, nuokalnėn – striksint laibomis kojelėmis nuo „Vilnelės“ iki paplūdimio ir atgal, būtinai tą patį atstumą dar grįžtant privalomų pietų į „Dobilą“, – buvo toks įprastas, kaip rutininis mokyklos lankymas, ir kasdien pasikartojantis maršrutas visai neatrodė nei tolimas, nei, juo labiau, varginantis. O kadangi vaikai yra patys smalsiausi žmonės pasaulyje, su bendraamžiais mes ištyrinėjome ir kitus kelius, naršydami po visus, kiek tik įstengdavome, atokesnius Nidos kampelius. Antai, į centrą (link „Agilos“) niekados netraukdavome šaligatviais, nes tai buvo nuobodu, o mieliau rinkdavomės klaidžius, jau kažkieno išmintus slaptuosius takelius skersai miško, kopdami į statoką, išlakiomis pušimis apaugusią kalvą ir linksmai dardėdami žemyn. O įdomiausia šitaip kirsti mišką, be abejo, būdavo jau sutemus.
Tai buvo laikai, kai mes, vaikai, drąsiai pliuškendavomės mariose, nuklysdami pakrante labai toli, galbūt pasiekdavome net Kaliningrado srities pasienio ruožą. Tik tuomet ten nebudėdavo jokie budrūs sienos sargai, nesgi buvome viena „darni ir vieninga“ valstybė…
Bėgant metams, augau ir keičiausi aš, augo, keitėsi ir Nida (laimei, ne į plotį). Mano akyse iškilo žymioji, visų pamėgtoji „Ešerinė“, šalia mūsų poilsio namų vyko „Neringos“ poilsio namų statybos. Pamenu, kaip smagindavomės nardydami tarp pastolių, žaisdavome slėpynes tarp betono maišyklių ir kol kas dar niekur nevedančių laiptų. Kartą, pačiame slėpynių įkarštyje, teko slėptis ne tik nuo saviškių, bet ir nuo milicijos, kurią, neapsikentę triukšmo, turbūt iškvietė aplinkinių namų gyventojai. Laimei, visai mūsų šutvei pavyko pasprukti, kadangi puikiai išmanėme būsimo pastato planą. Deja, antras kartas nebuvo toks sėkmingas, tad šįkart mus, besišlaistančius aplink „Auksinių kopų“ (į kurias tuomet suvažiuodavo jaunieji, daug žadantys Tarybų Sąjungos sportininkai) trikampį medinį namelį, sučiupo jau ne pareigūnai, o vadinamieji draugovininkai (savanoriai milicijos talkininkai). Šiame žaliame, pušų apsuptame namelyje vykdavo jaunimo diskotekos. O mums, mažiams, juk be galo rūpėjo, katras jaunuolis, kokios tautybės ir iš draugiškos respublikos, iškvies šokiui vyresnę panelę iš mūsų poilsianamio (be abejo, eiti į tas diskotekas tėvai mūsų, šiukštu, neleisdavo). Surankioję visus pabirusius šutvės narius, rūstieji tvarkdariai parlydėjo namo, vis teiraudamiesi tėvų pavardžių bei kur ir kuo gimdytojai dirba, bet mes atkakliai tylėjome. Todėl pylos gavo poilsianamio administratorė…
Labai gerai pamenu ir apsilankymus gamtos (gal ir istorijos) muziejuje, į kurį traukdavome pažioplinėti stiklo vitrinose adatėlėmis prismaigstytų neregėtų drugelių bei vabalų. Vis dėlto kažin kaip jau tuomet supratome, kad tai – netikras muziejus, o senovinė bažnyčia. Gal
pats pastato mūras alsavo rimtimi ir paslaptingumu? Šalia įsikūrusios kapinaitės mums atrodė itin keistos, net mažumėlę bauginančios.
Dienomis, kai nuobodžiai įsilydavo, visi sutartinai droždavome į ūkinių prekių parduotuvę Pamario gatvėje, netoli tos pačios bažnyčios, ir už iš tėvų išsikaulytas kapeikas ledams kažkodėl pirkdavome spalvotus pieštukus ir sąsiuvinius piešimui. Po to nueidavome į prieplauką ir tapydavome laivus, marias, nostalgiškus žvejų namelius ir kopas. Kaip tikri Nidos dailininkų kolonijos ainiai.
O kiek šeimos albumuose sudėta kasmetinių nuotraukų, nupaveiksluotų profesionalaus fotografo, mums pozuojant šalia trapiosios, grakščiosios undinėlės. Tos nuotraukos – lyg vaikystės dienoraštis, kuriame matyti, kaip mes augome, brendome ir keitėmės. O undinėlė jose – vis tokia pati. Net ir dabar negaliu atsispirti jos kerinčiam žavesiui ir eidama pro šalį vis traukiu iš kišenės išmanųjį, tą šiuolaikinį, mums visiems tokį įprastą ir jokių profesionalo įgūdžių nereikalaujantį fotoaparatą, bet, be abejonės, kur kas profesionalesnį už anų laikų Nidoje vasaromis uždarbiavusio fotografo darbo įrankį. Tik, gaila, kad tos šiuolaikinės nuotraukos ilgainiui nugrimzta talpioje mūsų išmaniųjų įrenginių atmintyje, taip ir neatsidūrę šeimai brangių prisiminimų albumuose. Džiugu, kad bėgant metams undinėlė ne tik neapleido savo nuolatinės vietos šalia fontano, bet ir sulaukė bronzinio bičiulio, kiek tolėliau su gitara prisėdusio ant suoliuko pamaryje ir linksminančio – net ir speiguotą žiemą – nedažnus praeivius.
Beje, apie pačius praeivius, kurių Nidoje išties reta. Lenkiu pirštus skaičiuodama, kiek jų savo žygyje link parduotuvės ar link „Stebuklų SPA“ (būtinai apsilankykite, tai išties – tikras stebuklas) sutikau. Išskyrus siautulingą Stintapūkio šventę, kurioje turėjau garbės ir džiaugsmo apsilankyti ir netgi, švilpiant žvarbiam vėjui ausyse, gavau progą pasivėžinti senovinėmis ledo rogėmis per užšalusias marias, – taigi, šventės metu Nidoje prigužėjo tiek svečių, kad, jei ne sniego pusnys, būtumei galėjęs pamanyti, kad mugė šurmuliuoja vasarą, nors kitą rytą viskas vėl grįžo į įprastines vėžes, tarytum tą netikėtą minios pliūpsnį būtų išblaškę Nidos vėjai ir vėl įsivyravo tyla. Bet jei jau sutikai tą retą praeivį, tavo širdį neabejotinai sušildys draugiškas pasisveikinimas, o kartais – netgi užkalbinimas. Apie ką? Ogi, apie orą, tai universali ir mus visus šią speiguotą žiemą sujungianti tema. Tad visiškos vienatvės, kai kam galbūt baugios, o kai kam gal ir geidžiamos, žiemą romiai nutilusioje Nidoje nėra. Jos ore tvyro, o gal plevena nematomas bendrystės, buvimo tyloje ir speige jausmas. Ne veltui šį potyrį, šią apėmusią būseną man norisi švelniai (jokiu būdu ne užgauliai) įvardinti – čia visai kaip kaime…
Rugpjūtį man leidžiant smagias saulėtas atostogas čia, Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre, virptelėjo smalsi mintis: o kaipgi čia būna žiemą? Žinojau, kad centras dirba ir atviras svečiams visus metus. Smalsumas manęs vis neapleido, kol galiausiai įsikūnijo į sprendimą keletą savaičių paviešėti centre, kuris tapo nuostabiomis žiemiškomis kūrybinėmis atostogomis jaukiame „Žvejo“ name. Po veik trijų viešnagės savaičių su dėkingumu galiu pasidžiaugti, kad tikrovė pranoko lūkesčius. Taip pat atsakė ir į vasarą man parūpusį klausimą: „o kaipgi čia būna žiemą?“
Nida žiemą nepakartojamai graži. Sukaustyta speigo, skęstanti pusnyse, viliojanti beribiu horizontų toliu, kai, kaip nepatyręs prašalaitis, iš pradžių nedrąsiai, o vėliau vis tvirčiau žengi pirmyn bekrašte ledo lyguma, kuri juk išties yra tas pats marių vanduo, tik šiuo metu jis – kieto fizinio būvio. Tai marių vandenų mėlis, pavirtęs į visų spalvų kvintesenciją, į alebastro skaidrumą, į nekaltą baltumą. O jei saulėtą dieną, kokiomis mane dosniai apdovanojo Nida ir ši žiema, užverstumei galvą į padangę, viršuje išvysi akinantį skliauto mėlį. Dvi spalvos – mėlyna ir balta – liejasi ir teka tarsi nesusiliejančios žiemos upės. O svarbiausia, ko pirmosiomis viešnagės dienomis dar nesuvokiau, nes pojūtis smelkėsi vidun švelniai ir pamažu, nuskaidrindamas sielą šviesa, šį mėlio ir sidabro derinį į darnų sąskambį sujungia įstabioji Nidos tyla – ne spengianti ir ne panardinanti į vienatvę, o priešingai – pripildanti darnos, pilnatvės ir… įkvėpimo… Žiemiškos Nidos tyla, kurioje pabūti ir ją išgirsti prilygsta kuo tikriausiai likimo dovanai.
P.S. (Nr.1) Neslėpsiu, kad vis dėlto maniškę tylą kartkartėmis perskrosdavo skardus ir reiklus netikėto svečio, nelauktai išdygusio už durų, reikalavimas bematant suteikti jam šiltą pastogę ir, be abejo, užganėdinti vaišėmis. Tas rėksnys pasirodė besąs katinas, kurį pavadinau Hermiu, o pravardė prilipo savaime – Hedonistas (būtent šis žodis idealiai atspindi ypatingą jo būdą – neįtikėtiną sugebėjimą visokeriopai mėgautis svetingumu). Iš pradžių nerimavau, ar augintinio nepasiges teisėti šeimininkai, bet ilgainiui paaiškėjo, kad šeimininkas čia yra būtent jis, žiemą ir vasarą prižiūrintis centrą bei vizituojantis nuolatos besikeičiančius laikinus jo gyventojus. Ir, be abejo, apdovanojantis juos savo buvimu ir draugyste. Beje, buvau įspėta, kad pernelyg nelepinčiau įnamio, kad gyvūnėlis prie manęs neprisirištų. Regis, susiklostė atvirkščiai – iš mudviejų prisirišau būtent aš… O Hermis čia buvo ir liks tikruoju ir nuolatiniu centro valdytoju bei prašalaičių guodėju. Toks jau tas katiniškas gyvenimas…
P.S. (Nr.2) Mano viešnagės pabaigoje, kai šventiniam savaitgaliui prigužėjo daugiau svečių, paaiškėjo, kad aš, atidžiau nepasidomėjusi katino lytimi, tiesiog iš jo povyzos nusprendžiau (ir buvau giliai įsitikinusi), kad tai katinas. Pasirodė, kad Hermis – visai ne Hermis, o Hermiona… Hermiona Hedonist
