Miesto raštininkės Sonya Winterberg rezidencijos įspūdžiai

2022-10-12

Žurnalistė Sonya Winterberg kaip miesto raštininkė svečiavosi Klaipėdoje nuo 2022 m. gegužės iki rugsėjo pabaigos ir per tą laiką susipažino su miestu, jo apylinkėmis ir žmonėmis. Net penkis mėnesius rezidavusi Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, Sonya atrodo tapo neatsiejama miesto ir pačios bibliotekos dalimi. Kviečiame peržvelgti Sonyos rezidencijos įspūdžius užfiksuotus nuotraukose ir jos pačios tekstuose. 

Kaip išmatuoti laiką?

Kiek žmonių sutikau.
Kiek naktų likau.
Kiek laiškų gavau.
Kiek knygų skaičiau.
Kiek litrų išgėriau.
Kiek tualetinio popieriaus išnaudojau.
Kiek ženklų parašiau.
Kiek mašinų pravažiavo pro šalį.
Kiek žmonių mačiau.
Kiek minučių prie telefono.
Kiek naujų veidų mieste.
Kiek žuvusių Ukrainoje.
Kiek sudaužytų širdžių.
Kiek netekimų.
Tiek daug.

Wie die Zeit messen?

Wieviele Menschen ich traf.
Wieviele Nächte ich blieb.
Wieviele Briefe ich erhielt.
Wieviele Bücher ich las.
Wieviele Liter ich trank.
Wieviel Klopapier ich verbrauchte.
Wieviele Zeichen ich schrieb.
Wieviele Autos vorbeifuhren.
Wieviel Leute ich sah.
Wieviele Minuten am Telefon.
Wieviele neue Gesichter in der Stadt.
Wieviele Tote in der Ukraine.
Wieviele gebrochene Herzen.
Wieviele Verluste.
So viele.

Vasara Klaipėdoje
Šią vasarą daug klausiausi.

Viešnagės pradžioje kartą išgirdau prašymą (iš lietuvių), jei galima, nerašyti apie Klaipėdą blogai. Tam neturiu jokio pagrindo. Tikrai nebūčiau dalyvavusi konkurse miesto raštininkės vietai gauti, jeigu nebūčiau labai norėjusi čia būti.
Leiskite pradėti šiek tiek iš toliau. Pirmą kartą atvykau į Klaipėdą devintojo dešimtmečio pradžioje. Vietoj įprasto kelio iš Suomijos keltu į Vokietiją, dabar buvo atviras kelias į Taliną sausuma. Ši pirma kelionė buvo nuostabi ir tuo pačiu jaudinanti. Nepaliesta gamta, paplūdimiai, margi turgūs ir žmonės visose Pabaltijo valstybėse, kurie dar turėjo priprasti prie savo neseniai iškovotos laisvės.
Turiu pripažinti, kad mano pirmas įspūdis apie Klaipėdą nebuvo ypatingas. Tai buvo karšta rugpjūčio diena, o viešbutis, kuriame buvau apsistojusi, buvo dar labai tarybinis. Bet jau kitą dieną manęs laukė nuotykis: buvau pasirūpinusi tranzitine viza į Karaliaučių tad nekantraudama važiavau į Kuršių neriją, kur galėsiu važiuoti toliau į Oblast (Kaliningrado sritį – vert.). Daug ko tikėjausi, bet tik ne tokios gausybės vokiečių, kurie buvo atvykę kelioniniu autobusu aplankyti savo senosios gimtinės. Dabar abejoju, kad visų jų gimtinė yra buvusi Kuršių nerija, bet daugeliui kilusių iš Rytprūsių ji yra didysis mitas.
Vėlesniais metais retkarčiais vis tekdavo pravažiuoti pro Klaipėdą ir kiekvieną kartą šis miestas man patiko vis labiau – miestas pastebimai keitėsi. 1998-2008 metais Pabaltijyje apsilankyti neteko, bet nuo 2009–ųjų čia buvojau reguliariai – ieškojau vilko vaikų pėdsakų. Tačiau vis trūko laiko. Mano su fotografe darbo grafikas buvo labai įtemptas tad ir į Klaipėdą užsukdavome dažniausiai tik pernakvoti. Bet užtat tai buvo bet kokiu metų laiku. Į atmintį man labiausiai įstrigo vienas apsilankymas žiemą. Gilus sniegas ir užšalusios Kuršių marios. Vieną iš retai pasitaikančių laisvų dienų važiavome į Nidą ir pakeliui sustojome pakalbinti poledinių stintų žūklautojų.
Ir tokie draugiški, kokie anuomet buvo stintų žvejai, tokie šią vasarą man pasirodė ir Klaipėdos žmonės. Šioje vietoje reikia paminėti tą laimingą aplinkybę, kad direktorė Laura Juchnevič mane apgyvendino bibliotekoje. Ji negalėjo žinoti, kiek neapsakomai daug man reiškė gyventi bibliotekoje – taip išsipildė mano vaikystės svajonė. Ir jau neužilgo sėdėdama prie savo darbo stalo pirmame ratinės (šoninis pastatas) aukšte gyvenau bibliotekos darbo laiko ritmu.
Šią vasarą daug klausiausi ir daug skaičiau, dėl pastarojo – nes labai daug knygų buvo šalia.
Tačiau vėl noriu grįžti atgal – prie man parodyto žmonių atvirumo. Kas nors kartą domėjosi sovietiniu laikotarpiu, tas žino, kaip toli siekia jo šešėliai. Ar tai būtų alkoholizmas, ar depresija, ar suicidas – visa tai taip pat pasekmės to laikmečio, kuriame visuomenės laisvė buvo smarkiai varžoma. Visi mano draugai Lietuvoje savo aplinkoje, šeimose 1939-1991 metais yra turėję traumuojančių patirčių. Reikia turėti jėgų, kad galėtum išsivaduoti iš to laiko, patikėtum laisve ir aktyviai kurtum savo gyvenimą.
Kaip Vokietijoje po susivienijimo, taip ir Lietuvoje po Nepriklausomybės paskelbimo buvo šių istorinių lūžių laimėtojų ir pralaimėjusių. Kapitalizme negali būti visiems vienodai gerai, tai užprogramuota pačioje jo sistemoje. Bet Lietuva reiškia ir tai, kad laimė jokiu būdu nepriklauso nuo piniginės storio. Kai kažkada vieną lietingą vasaros dieną keliavau po Bismarko koloniją – ar, tiksliau, po tai, kas iš jos likę – vienas ūkininkas man padovanojo dvi šviežias česnakų galvas. Jis kalbėjo tik lietuviškai ir truputį rusiškai. Supratau labai nedaug, bet jis leido man nufotografuoti savo ūkį, o atsisveikindamas su nuoširdžiausia šypsena, kokią tik galima įsivaizduoti, ir įteikė man tą nuostabią dovaną.
Tokių laimingų akimirkų per mano šią vasarą Klaipėdoje buvo daug ir už juos esu dėkinga.

Šią vasarą daug klausiausi ir daug skaičiau – ir mąsčiau.
Kai rugpjūčio mėnesį vieną savaitgalį skridau namo į šeimos šventę, buvau visa pakylėta ir įsitikinusi, kad Lietuva yra gražiausia šalis žemėje. Žinau, tai skamba perdėtai. Bet tuo momentu nebuvo kitos šalies, kurioje būčiau labiau norėjusi būti, ir didžiąja dalimi tai buvo dėl čia esančių žmonių. Tačiau neilgai trukus realybė mane pasivijo. Pirmiausia mane užkalbino lėktuvo palydovė, norėjusi žinoti, kaip man Lietuvoje patikę. Dar net nespėjus išsamiai atsakyti į klausimą, ji man paaiškino, kad jai esanti „didžiausia bausmė“, kai jai reikią skristi „kur nors į Rytų Europą“. „Vilnius“, stenėjo ji. Tai esą beveik Rusija. Galvoju, kad ta ponia nėra buvusi Rusijoje.
Tačiau ir išsilavinę kolegos bei pažįstami Vokietijoje negali suprasti, kodėl man taip patiko leisti vasarą Lietuvoje. Vienas kolega, lydėjęs Baltic Sea Philharmonic jų turne po Pabaltijį, nusivylęs pakomentavo: „Jie ten net normalaus autobano neturi“. Apie tai prisiminiau, kai vieną savaitgalį važiavau į Taliną. Kaip gerbūvis įtakoja mąstymą, jeigu valstybė yra vertinama pagal tai, ar ji turi „tikrą autobaną“.
Vokiečiams yra nedaug kas labiau šventa, kaip autobanas, kuriame neribojamas greitis. Ką tai reiškia aplinkai, energijos sąnaudoms ar avarijų skaičiui – apie tai stropiai nutylima. Taigi, pakeliui į Taliną puškavau vieškeliais savo senu opeliu ir galvojau apie tai, kaip šaunu, kad mano vasara tokia „sulėtinta“. Kad turėjau laiko įsiklausyti, įsižiūrėti ir ligi valiai prisižiūrėti kraštovaizdžio.
Mielos draugės ir mieli draugai. Man nuoširdžiai gaila, kad daugelis vokiečių nepažįsta Lietuvos ir kad kiti apie Jūsų nuostabią šalį yra ne kokios nuomonės. Tai, ką per pastaruosius 30 metų nuveikėte Jūs, Jūsų tėvai ir seneliai, yra puiku ir galite tuo didžiuotis. Aš aukštinu Jūsų priešinimąsi: ar tai būtų dainuojanti revoliucija, ar po 2014 metų pradėti žingsniai tapti nepriklausomais nuo rusiškos energijos tiekimo ir pagaliau, kai stojote Ukrainos pusėn ir pasipriešinote Putinui. Norėčiau, kad Vokietija turėtų Jūsų stuburą.
Mano trumpa apžvalga negali baigtis, nepaminėjus mano kaimynės Larysos. Ji į Lietuvą atvyko balandžio 1 dieną. Mano amžiaus bibliotekininkė iš Mykolajiwo. Prieš penkerius metus ji dar nė žodžio nemokėjo angliškai. Ji lankė kalbos kursus, kėlė kvalifikaciją. Kai jos bibliotekoje buvo atidarytas „American Corner“, ji pradėjo tam skyriui vadovauti. Larysa neturi vyro nei vaikų. Į Klaipėdą ji atvyko viena, kur, ir vėl pasistengė Laura Juchnevič, buvo rasta pastogė „nakvynės namuose“ (t.y. bibliotekoje).
Nuo liepos 1 dienos Larysa dirba šios bibliotekos amerikiečių skaitykloje „American Corner“ ir jau tapo šiame mieste svarbiu kontaktiniu asmeniu ukrainietėms ir ukrainiečiams. Rugsėjo 1 dieną Larysa išsikraustė. Ji, niekada neturėjusi savo vaikų, dabar rūpinasi niekieno nelydima nepilnamete. Jos pažįstamų vienuolikmetė dukra, kurios tėvai negali išvykti iš Ukrainos, gyvena kartu su ja dviejų kambarių bute, eina čia į mokyklą ir nežino, kada ir iš viso ar kada nors pamatys savo tėvus.
Tai mane grąžina prie vilko vaikų temos. Aš nemanau, kad mano supratimas apie Lietuvą yra neteisingas. Suprantama, kad čia, taip pat kaip ir kur nors kitur, rojaus tiek pat daug ar tiek pat mažai. Bet kitą savaitę išvažiuodama, išsivešiu daug meilės ir atvirumo. Tai dar daugiau, negu jau legendiniu tapęs vaišingumas, kurį aš pažinau, darydama žurnalistinį tyrimą apie vilko vaikus. Wolfgangas fon Stettenas, kuris nusipelnęs dėl savo rūpesčio vilko vaikų pensijomis, teisingai sako, kad, labai rizikuodama ir pati išgyvendama nepriteklių, Lietuva savo šeimas atvėrė vilko vaikams. Jos išgelbėjo juos nuo bado.
Rusijai įsiveržus į Ukrainą Lietuva vėl atvėrė savo duris. Per penkis mėnesius negirdėjau skundų, kad šalyje „tiek daug ukrainiečių“. Bet užtai svetingumas, empatija ir aiški laikysena, kad karas Ukrainoje – tai karo paskelbimas Europai. Šis supratimas Vokietijoje pirmiausiai dar turi subręsti.
Taigi, kai kitą kartą žavėsitės Vokietija ir jos greitais automobiliais, ekonomika arba gerbūviu, galvokite ir apie tai, kad yra dalykų, kurių negalima nupirkti už pinigus. Lietuva tokia maža, bet tokia stipri ir didvyriška.

Ein Sommer in Klaipeda
Ich habe diesen Sommer viel zugehört.

Zu Beginn meines Aufenthaltes wurde einmal (von litauischer Seite) die Bitte an mich gerichtet, ich solle, wenn möglich, nicht negativ über Klaipeda berichten. Dazu habe ich nicht den geringsten Anlass. Ich hätte mich sicher nicht auf die Stadtschreiber-Stelle beworben, wenn ich nicht große Lust gehabt hätte, Zeit hier zu verbringen.
Lassen Sie mich etwas ausholen. Ich kam zum ersten Mal Anfang der 90er Jahre nach Klaipeda. Statt wie üblich von Finnland aus mit der Fähre nach Deutschland zu fahren, war nun ab Tallinn der Landweg offen. Diese erste Fahrt war wunderbar und aufregend zugleich. Unberührte Natur, Sandstrände, bunte Märkte und Menschen, in allen drei baltischen Ländern, die sich an ihre neu gewonnene Freiheit erst noch gewöhnen mussten.
Mein erster Eindruck von Klaipeda war zugegebener Maßen allerdings nicht besonders. Es war ein heißer Augusttag und das Hotel, in dem ich übernachtete, war noch sehr sowjetisch. Doch schon am nächsten Tag wartete wieder ein Abenteuer: ich hatte mir ein Durchfahrtsvisum für Königsberg besorgt und fuhr gespannt auf die Kurische Nehrung von wo aus ich in die Oblast fahren wollte. Ich hatte mit vielem gerechnet, aber nicht mit der Dichte an Deutschen, die vorzugsweise im Reisebus gekommen waren, um ihre alte Heimat zu besuchen. Ich bezweifle heute, dass dies alles Menschen waren, deren Heimat einmal die Nehrung selbst war, aber für viele Ostpreußen zählt sie eben zu den großen Mythen.

In den folgenden Jahren kam ich immer mal wieder durch Klaipeda und jedes Mal gefiel mir die Stadt ein bisschen besser – der Wandel vollzog sich sichtbar. Zwischen 1998 und 2008 ergaben sich keine Reisen durchs Baltikum, aber ab 2009 war ich wieder regelmäßig hier – auf den Spuren der Wolfskinder. Jetzt war die Zeit immer knapp – mit meiner Fotografin war der Zeitplan durchgetaktet und wir kamen meist nur zum Übernachten nach Klaipeda. Dafür zu jeder Jahreszeit. Besonders ein Besuch im Winter ist mir in bester Erinnerung. Tief verschneit und das Haff zugefroren – an einem der seltenen freien Tage fuhren wir nach Nida und machten unterwegs halt, um die Eisfischer zu besuchen.
Und so freundlich wie uns die Eisfischer damals aufgenommen haben – mit Schnaps und Räucherfisch – so habe ich die Menschen in Klaipeda auch diesen Sommer erlebt. Da ist erst einmal der glückliche Umstand, dass Direktorin Laura Juchnevič mich in der Bibliothek selbst einquartiert hat. Sie konnte es nicht wissen, aber die Erfüllung eines Kindheitstraums, das Wohnen in einer Bibliothek, bedeutete mir ungeheuer viel. Von meinem Schreibtisch im ersten Stock der Remise (Nebengebäude) mit Blick auf den Innenhof, lebte ich schon bald im Rhythmus der Öffnungszeiten der Bibliothek.
Ich habe diesen Sommer viel zugehört und viel gelesen – letzteres auch, weil die Fülle an Büchern immer so nah war.
Doch zurück zur Offenheit, mit der mir die Menschen begegnet sind. Wer sich einmal mit der Sowjetzeit beschäftigt hat, weiß, wie lange deren Schatten reichen. Ob Alkoholismus, Depression oder Suizid – sie sind alle auch Begleiterscheinungen und Folgen einer Zeit, in der die Freiheit der Gesellschaft massiv eingeschränkt war. Alle meine litauischen Freunde haben in ihrem Umfeld, in ihren Familien zwischen 1939 und 1991 Traumatisches erlebt. Sich aus dieser Zeit zu befreien, der Freiheit zu trauen, und das eigene Leben aktiv zu gestalten, kostet Kraft.
Wie auch in Deutschland nach der Wende, gab es auch in Litauen Gewinner und Verlierer der Wende. Dass es im Kapitalismus nicht allen Menschen gleich gut gehen kann, ist systemimmanent. Dass Glück aber keineswegs eine Frage des Geldbeutels ist, auch dafür steht Litauen. Als ich irgendwann an einem regnerischen Sommertag in der Moorkolonie Bismarck – oder das was von ihr übrig ist – unterwegs war, schenkte mir ein Bauer zwei frische Knollen Knoblauch. Er sprach nur Litauisch und etwas Russisch. Ich verstand nur wenig, aber seinen Hof durfte ich fotografieren und zum Abschied machte er mir dieses wunderbare Geschenk mit dem herzlichsten Lächeln, das man sich vorstellen kann.
Von diesen Glücksmomenten gab es in diesem, meinem Sommer in Klaipeda viele und dafür bin ich dankbar.

Ich habe diesen Sommer viel zugehört und viel gelesen – und nachgedacht.
Als ich im August für ein Familienfest ein Wochenende nach Deutschland flog, war ich ganz beschwingt und überzeugt davon, dass Litauen das schönste Land der Erde ist. Ja, das klingt übertrieben, ich weiß. Aber es gab in diesem Moment kein Land, wo ich lieber war und das lag auch in einem hohen Maß an den Menschen hier. Ich wurde dann schnell wieder auf den Boden der Realität geholt. Zuerst sprach mich eine Flugbegleiterin an und wollte wissen, wie es mir denn in Litauen gefallen habe. Noch bevor ich ihr ausführlich antworten konnte, klärte sie mich darüber auf, dass es für sie immer „die Höchststrafe“ sei, wenn sie „irgendwohin nach Osteuropa“ fliegen müsse. „Vilnius“, stöhnte sie. Das sei ja quasi Russland. Ich nehme an, die Dame war noch nie in Russland.
Doch auch gebildete Kollegen und Bekannte in Deutschland können nicht verstehen, weshalb ich so gerne meinen Sommer in Litauen verbracht habe. Ein Kollege, der mit dem Baltic Sea Philharmonic eine Tournee durch das Baltikum begleitet hat, war geradezu entsetzt. „Die haben da ja nicht mal richtige Autobahnen…“, war sein Kommentar. Daran musste ich denken, als ich ein Wochenende nach Tallin fuhr. Was für ein Wohlstandsdenken, dass ein Land danach beurteilt wird, ob es „richtige Autobahnen“ hat.
Wenig ist den Deutschen heiliger als die Autobahn ohne Tempolimit. Was dies für die Umwelt bedeutet, für den Energieverbrauch oder die Unfallbilanz, wird geflissentlich übersehen. Auf dem Weg nach Tallinn also, zuckelte ich mit meinem alten Opel über die Landstraße und dachte, wie schön, dass mein Sommer so entschleunigt war. Dass ich Zeit hatte, zuzuhören, hinzuschauen und mich an der Landschaft satt sehen konnte.
Liebe Freundinnen und Freunde. Es tut mir aufrichtig leid, dass viele Deutsche Litauen nicht kennen und dass andere keine gute Meinung über Euer tolles Land haben. Was Ihr, Eure Eltern und Großeltern in den letzten 30 Jahren geleistet habt, ist großartig und darauf könnt Ihr stolz sein. Ich feiere Eure Widerständigkeit ob während der Singenden Revolution oder nach 2014, als ihr damit begonnen habt, Euch von russischen Energielieferungen unabhängig zu machen und zuletzt, als ihr an der Seite der Ukraine Putin die Stirn geboten habt. Ich wünschte, Deutschland hätte Euer Rückgrat.

Mein kleiner Rückblick kann nicht enden ohne dass ich meine Nachbarin Larysa erwähne. Sie kam am 1. April nach Litauen. Eine Bibliothekarin meines Alters aus Mykolajiw. Vor fünf Jahren sprach sie noch kein Wort Englisch. Sie begann, Sprachkurse zu besuchen und sich fortzubilden. Als an ihrer Bibliothek ein „American Corner“ eingerichtet wurde, übernahm sie die Abteilung. Larysa ist alleinstehend, hat keine Kinder – sie kam alleine nach Klaipeda, wo einmal mehr Laura Juchnevič fand, dass es noch „Platz in der Herberge“ (sprich der Bibliothek) gab.
Seit 1. Juli arbeitet Larysa im „American Corner“ der hiesigen Bezirksbibliothek und ist zu einem wichtigen Anlaufpunkt für Ukrainerinnen und Ukrainer in der Stadt geworden. Zum 1. September ist Larysa ausgezogen. Sie, die nie Kinder hatte, kümmert sich nun um eine unbegleitete Minderjährige. Die elfjährige Tochter einer Bekannten, deren Eltern die Ukraine nicht verlassen können lebt nun mit ihr in einer Zweizimmerwohnung, geht hier zur Schule – und weiß nicht, wann bzw. ob sie ihre Eltern wiedersehen wird.

Was mich zurück zu den Wolfskindern bringt. Ich glaube nicht, dass ich ein verklärtes Bild von Litauen habe. Natürlich ist hier genauso viel oder wenig das Paradies wie anderswo. Aber ich nehme viel Liebe und Offenheit mit, wenn ich nächste Woche abreisen werde. Das ist mehr als die ohnehin schon legendäre Gastfreundschaft, die ich während meiner Wolfskinderrecherchen erleben durfte. Wolfgang von Stetten, der sich um die privaten Renten der litauischen Wolfskinder verdient gemacht hat, spricht zurecht davon, dass Litauen den Wolfskindern einst unter großen Risiken und Entbehrungen ihre Familien geöffnet haben. Sie haben sie vor dem Verhungern bewahrt.

Mit dem Einmarsch Russlands in die Ukraine hat Litauen wieder seine Türen geöffnet. Ich habe in fünf Monaten keine Klagen über „die vielen Ukrainer“ im Land gehört. Dafür Gastfreundschaft, Mitgefühl und die klare Haltung, dass der Krieg in der Ukraine eine Kriegserklärung an Europa war. Diese Erkenntnis muss sich in Deutschland erst noch durchsetzen. Wenn Sie also das nächste Mal Deutschland für seine schnellen Autos, seine Wirtschaftskraft oder seinen Wohlstand bewundern – denken Sie daran, dass es Dinge gibt, die man mit Geld nicht kaufen kann. So klein Litauen ist, so stark ist es und so heldig (heldenhaft).

 

Rezidento penktadienis: kūrybai įkvepianti Nidos aura

Rezidento penktadienis: kūrybai įkvepianti Nidos aura

Lapkričio 11 d. Neringa šventė savo gimtadienį ir kvietė įveikti „Kuršių nerijos pašto stočių maršrutą“. Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre įsikūrė atvirlaiškių kūrimo dirbtuvės, kurių metu edukatorė Valdemara Butkevičienė kvietė dalyvius nupiešti Nidos aurą....

Pin It on Pinterest