Savo trumpuose eilėraščiuose ji kvestionuoja greitus kasdienio gyvenimo pokyčius ir bando susitaikyti su skausmu, kurį sukelia nepakeliamas technologijų greitis. Nors tekstuose aprašytos situacijos yra gražios, jose galima pajusti tam tikrą pagalbos šauksmą. Kodėl atmintis yra tokia svarbi? Ar tai natūralaus amžėjimo rezultatas, ar elementas, padedantis palyginti visai neseną praeitį? Tekstų pagalba ji bando suvokti kasdien mus supančius smulkių įvykių momentus.
Rezidencijos metu autorė toliau plėtojo pradėtą eilėraščių rinkinį „Mano, tavo, visų“ ir vertė eiles į anglų kalbą. Dalis šio rinkinio jau buvo pristatyta kūrybos rezidencijoje Geloje (Italija).
Kviečiame susipažinti su autorės poezija, sukurta kūrybinės rezidencijos metu.
Nusivylimas
***
Ir maža ir didelė einu gatve,
ir pirštų galiukais braukiu per krūmus.
Mąstau, kad esu ypatinga.
Galvoju, kad mane filmuoja.
O pasirodo tai daro visi.
Bet gal jie bent jau neniūniuoja?
Niūniuoja.
Muzika
***
Aš noriu nupasakoti muziką.
Tačiau tuomet tai reiškia,
kad ji taptų tekstu.
Kaip jis skambėtų?
Kaip padaryti, kad žodį,
aprašantį muzikos garsą
suprastų visi?
Kaip pasakyti, kad skiemenys
šiurpą sukeltų?
Kaip užrašyti, kad ne natos,
o raidės
aidėtų?
Ne viena (apie pandemijos absurdą)
***
Grįžtu namo
ne viena.
Saugokit save!
Na štai
ir mane pasivijo.
Tausokit!
Ar tai meilės pinklės?
Oi, ne!
Tai pranešimai
apie skaudančią gerklę,
apie bėgančia nosį.
Ar nesakyti, reiškia slėpti?
Gal tai liga? – manyti, kad kitiems įdomu.
Jog rytoj neišeisi laukan?
Kaip jaustis man?
Kad priklausau?
Ar kad nutolau?
Jei nepapasakojau
apie tai,
kaip kyla vėmalai.
Naujieji
***
Naujųjų metų naktį
Kai puošiamės ir ruošiam vaišes
Didžiulis rudas kiras su nulūžusiu sparnu
Šią naktį mirs.
Aš stoviu gatvėje
Su gniužulu gerklėj
Ir ieškau akimis kitų,
kuriuos apkaltinti galėčiau.
Atrakinu duris
Lipu aukštyn ir nebesuprantu
Kodėl taip stipriai gali durti širdį
Kai nėr prisirišimo.
Žiūriu į veidrodį ir klausiu,
Ar mane ištirs.
Pats gražiausias rytas
***
Užtinusios akys merkiasi nuo oranžinės saulės,
Pirmasis labas – paukščiui.
Basas kojas kutena dobilas,
Delnai glosto vandenį, paliečia rytą.
Apsupty – vien tik medžiai, takelis ir kurmiai
Šiom akimirkom viskas taip paprasta,
nes aš – tarp jų.
Vartai sako ‚ateik‘ ir einu.
Takas kviečia ‚numink‘ ir minu.
Šypsena kyla nuo pėdų link lūpų,
Rankos stiepias į viršų, saulei dėkoja.
Žaluma užliūliuoja, įtraukia, ramina.
Viskas sava, jau atrasta.
Mano, tavo, visų.
Skaidrės
***
Mano vaikystės momentai
Kaip iš gražiausio filmo
Kur rodo tviskančią saulę
Čirškia žiogai
Spindi lašelis rasos.
Aš krykštauju lygiai taip pat
Vandeny kaip herojus
Keliu važiuoja automobilis.
Bėgantys žingsniai
Uogos ir šuolis į samanas
Smilga dantyse
Ranka už galvos
Piano garsai.
Mes kūrėme tai
Kuo gyvenome
Nes tokios buvo akimirkos
Nesuvaidintos.
Stirna
***
Priėjo stirna pakalbėti su manim
Papasakojo apie rūpesčius miške
Per daug žmonių, per daug šunų
O dar grybautojai
Bet džiaugėsi, kad mes kasryt ją norim pamatyti.
Susitarėm, kad jei atsikeliu anksti
Ji pasirodys
O man – diena ilgesnė bus.
Ir tuo pačiu paklausė, gal žinau,
Kodėl mažėja paprastų takų smėlėtų,
Kelelių be rodyklių,
Posūkių su skruzdėlėm,
Aukštos žolės,
Pavėsio,
Valčių apsemtų vandens,
Laukinių vyšnių,
Atvirų šiukšliadėžių,
Arba tamsos. Tiesiog tamsos nakty.
