In November, Simona Didvalytė, a specialist in cultural management, took up a residency at the International Centre for Translators and Writers as part of the Individual Creative Residency programme. In her spare time, Simona Didvalytė writes sensual poetry about memories, emotional childhood moments and subtle encounters with nature.
In her short poems, she questions the rapid changes of everyday life and tries to come to terms with the pain caused by the unbearable speed of technology. Although the situations described in the texts are beautiful, there is a certain cry for help. Why is memory so important? Is it the result of natural ageing, or an element that helps us compare the recent past? Through texts, she tries to make sense of the small moments that surround us every day.
During the residency, the author continued to develop the collection of poems “Mine, Your’s, Everyone’s” and translated the poems into English. Part of this collection has already been presented in residence in Gela (Italy).
We invite you to get acquainted with the author’s poetry created during the creative residency.
Nusivylimas
***
Ir maža ir didelė einu gatve,
ir pirštų galiukais braukiu per krūmus.
Mąstau, kad esu ypatinga.
Galvoju, kad mane filmuoja.
O pasirodo tai daro visi.
Bet gal jie bent jau neniūniuoja?
Niūniuoja.
Muzika
***
Aš noriu nupasakoti muziką.
Tačiau tuomet tai reiškia,
kad ji taptų tekstu.
Kaip jis skambėtų?
Kaip padaryti, kad žodį,
aprašantį muzikos garsą
suprastų visi?
Kaip pasakyti, kad skiemenys
šiurpą sukeltų?
Kaip užrašyti, kad ne natos,
o raidės
aidėtų?
Ne viena (apie pandemijos absurdą)
***
Grįžtu namo
ne viena.
Saugokit save!
Na štai
ir mane pasivijo.
Tausokit!
Ar tai meilės pinklės?
Oi, ne!
Tai pranešimai
apie skaudančią gerklę,
apie bėgančia nosį.
Ar nesakyti, reiškia slėpti?
Gal tai liga? – manyti, kad kitiems įdomu.
Jog rytoj neišeisi laukan?
Kaip jaustis man?
Kad priklausau?
Ar kad nutolau?
Jei nepapasakojau
apie tai,
kaip kyla vėmalai.
Naujieji
***
Naujųjų metų naktį
Kai puošiamės ir ruošiam vaišes
Didžiulis rudas kiras su nulūžusiu sparnu
Šią naktį mirs.
Aš stoviu gatvėje
Su gniužulu gerklėj
Ir ieškau akimis kitų,
kuriuos apkaltinti galėčiau.
Atrakinu duris
Lipu aukštyn ir nebesuprantu
Kodėl taip stipriai gali durti širdį
Kai nėr prisirišimo.
Žiūriu į veidrodį ir klausiu,
Ar mane ištirs.
Pats gražiausias rytas
***
Užtinusios akys merkiasi nuo oranžinės saulės,
Pirmasis labas – paukščiui.
Basas kojas kutena dobilas,
Delnai glosto vandenį, paliečia rytą.
Apsupty – vien tik medžiai, takelis ir kurmiai
Šiom akimirkom viskas taip paprasta,
nes aš – tarp jų.
Vartai sako ‚ateik‘ ir einu.
Takas kviečia ‚numink‘ ir minu.
Šypsena kyla nuo pėdų link lūpų,
Rankos stiepias į viršų, saulei dėkoja.
Žaluma užliūliuoja, įtraukia, ramina.
Viskas sava, jau atrasta.
Mano, tavo, visų.
Skaidrės
***
Mano vaikystės momentai
Kaip iš gražiausio filmo
Kur rodo tviskančią saulę
Čirškia žiogai
Spindi lašelis rasos.
Aš krykštauju lygiai taip pat
Vandeny kaip herojus
Keliu važiuoja automobilis.
Bėgantys žingsniai
Uogos ir šuolis į samanas
Smilga dantyse
Ranka už galvos
Piano garsai.
Mes kūrėme tai
Kuo gyvenome
Nes tokios buvo akimirkos
Nesuvaidintos.
Stirna
***
Priėjo stirna pakalbėti su manim
Papasakojo apie rūpesčius miške
Per daug žmonių, per daug šunų
O dar grybautojai
Bet džiaugėsi, kad mes kasryt ją norim pamatyti.
Susitarėm, kad jei atsikeliu anksti
Ji pasirodys
O man – diena ilgesnė bus.
Ir tuo pačiu paklausė, gal žinau,
Kodėl mažėja paprastų takų smėlėtų,
Kelelių be rodyklių,
Posūkių su skruzdėlėm,
Aukštos žolės,
Pavėsio,
Valčių apsemtų vandens,
Laukinių vyšnių,
Atvirų šiukšliadėžių,
Arba tamsos. Tiesiog tamsos nakty.
