Pavasarį Nidoje poilsiautojų šurmulio dar negirdėti. Ir rūkyta žuvimi dar nekvepia. Tyla it rūkas gaubia miestelį, marias ir pušyną. Tebesnaudžia laiveliai pakrantėje, tuktukai, kavinių šefai ir gintarų pardavėjai.
Snūduriuojanti Nida, nušviesta pavasario saulės – tinkama vieta susikaupimui ir kūrybiniam darbui, todėl kovo mėnesį čia susirinko net šešios gerai žinomos Lietuvos vertėjos: Irena Aleksaitė, Rūta Jonaitytė, Jonė Ramunytė, Nijolė Regina Chijenienė, Diana Bučiūtė ir Mėta Žukaitė.
Jos apsistojo Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre, įsikūrusiame Skruzdynėje, kuri anuomet buvo gražiausia Nidos kaimo dalis ir įkvėpimo vieta Nidos dailininkų kolonijai, o dabar čia įkurdinti darbo stalai su kompiuteriais, pritaikytais rašytojų ir vertėjų rezidavimui.
Kaip jautėsi TVRC viešnios šiame vandenų krašte, kaip sekėsi kūrybinis procesas, kiek atverstų knygų buvo išrikiuota ant darbo stalo, kokiomis kalbomis jos prakalbės ir kokias mums papasakos istorijas?
Vertėja Irena Aleksaitė – Lietuvos rašytojų sąjungos narė, taip pat Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė – Nidoje darbavosi porą savaičių. Energija trykštanti ir visuomet besišypsanti Irena šių metų sausio 9-ą atšventė 70-ies metų jubiliejų, bet rankų sudėti dar neketina – jos kelionių krepšys pilnas knygų ir Nidos pušų takai išvaikščioti.
Žinau, kad vaikystėje jai didžiausią įspūdį paliko pasakų knyga – „Užburta karalystė“, todėl išsyk klausiu:
Miela Irena, ar tikite burtais, ar Nida jums panaši į užburtą karalystę ir kaip čia jaučiatės?
Irena: Nida man tikrai panaši į karalystę – tylos, ramybės, susikaupimo. Vasarą, žinoma, ta karalystė kiek kitokia, bet juk versti atvažiuoju ne vasarą. Aš galiu dirbti tik visiškai atsiribojusi nuo gyvenimo, o namuose tą padaryti žymiai sunkiau. Čia atsiduriu tarsi už stiklo sienos – viską matau, girdžiu, bet manęs nepasiekia jokie reikalai ir problemos. Nidos TVRC – ideali vieta dirbti, o akis pailsinu miške, prie jūros ar marių.
Irena Aleksaitė verčia iš lietuvių į rusų, iš anglų, rusų ir lenkų į lietuvių, o jos vertimų bibliografiją sudaro daugiau kaip 70 knygų, 30 filmų tekstų, pjesių teatrams ir daugybė esė kūrinių. Smalsu sužinoti, kaip du žmonės – vertėjas ir autorius bendrauja, koks tas santykis?
Miela Irena, kokie jūsų išversti kūriniai pačiai labiausiai palietė širdį? Ar išsakėte savo susižavėjimą autoriams, ar tapote artimi, ar palaikote draugystę?
Irena: Daugiausia verčiu klasikus, tai yra autorius, kurių nebėra tarp gyvųjų, tad ir draugauti nėra su kuo. O ir šiaip nesu greita susidraugauti, tai ir su tais gyvaisiais ryšių nepalaikau vien todėl, kad nė nebuvau jų užmezgusi. Išverstos knygos… Kartais akimis perbėgu per keturis išverstų knygų metrus – tarsi per savo gyvenimą: šitą verčiau kraustydamasi į kitą butą, šitą dešimt metų siūliau leidykloms, kol galų gale įsiūliau, šitą sirgdama ir vos pavilkdama kojas, šitą pasiūliau ir išsigandau, ar įstengsiu, nes labai sudėtinga. Širdį paliečia gera literatūra, tokias savo verstas knygas retkarčiais perskaitau iš naujo. O jų mano lentynoje yra visokių, nors visiško šlamšto nepasitaikė. Pagaliau iš daugybės knygų vis tiek iškyla kelios geriausios, paskui geros, paskui vidutiniškos – viskas ir visada išsirūšiuoja.
Knieti sužinoti ir kokius tekstus jūs verčiate šiuo metu, ką atsivežėte į Nidą ir kaip sekasi kūrybinis procesas?
Irena: Atsivežiau versti Joannos Gierak-Onoszko knygą „27 Tobio Obedos mirtys“. Tai lenkų žurnalistės pasakojimai apie kokius pusantro šimto metų trukusius Kanados vyriausybės bandymus visiškai asimiliuoti aborigenų – indėnų ir inuitų – tautas: buvo sukurtas Bažnyčios valdomų internatinių mokyklų tinklas, kur uždarydavo atimtus iš tėvų vaikus, o tie internatai buvo tikros pedofilų ir sadistų irštvos. Tiesiog neįtikėtina, kad tokie žiaurumai galėjo vykti mūsų laikais, o viešai atsiprašyta tik 2008 m. Laimė, kad žurnalistinis stilius neleidžia autorei apie tai kalbėti emocingai, nes negalėčiau versti – juk vertėjas daug giliau panyra į tekstą nei skaitytojas. Knyga turėtų išeiti šių metų rudenį, gal žiemos pradžioje.
Ko pasigendate pas mus, kaip jaučiatės TVRC namuose? Ar ketinate darsyk atvykti?
Irena: Ketinu atvykti pas jus dar ne kartą, nes čia puikiai jaučiuosi, sąlygos geros, apie viską pagalvota, čia man lengva dirbti, išverčiu daug daugiau nei namie, ir vertimas būna kokybiškas, beveik nereikia taisyti ir redaguoti. Ką čia bepridursi – Nida yra Nida.
Vertėja Mėta Žukaitė yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė, taip pat Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė, 2002–2005 m. ji ėjo Lietuvos kultūros atašė pareigas Prancūzijos Respublikoje, o nuo 2006 m. – LR užsienio reikalų ministerijos Kultūrinės diplomatijos skyriaus vyriausioji specialistė. Mėtos Žukaitės vertimų bibliografijoje – prozos bei dalykinės literatūros – istorijos, religijų istorijos, filosofijos bei politologijos darbai, kurių sąrašas išties įspūdingas. O į Nidą ji atsivežė ir šiuo metu verčia škotų autoriaus Douglas Stuart knygą „Shuggie Bain“ – 2020 m. Bookerio premijos laimėtoją.
Vertėja Diana Bučiūtė – vertimų virtuozė, verčianti iš prancūzų, anglų bei naujosios graikų kalbos. Ji taip pat yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė, įvertinta Šv. Jeronimo premija už iškilius literatūros vertimus ir už meilę lietuvių kalbai bei nuoširdžią pagalbą jauniems vertėjams, 2003 m. tapusi „Metų vertėjos krėslo“ laureate už Niko Kazantzakio „Kapitonas Michalis“ vertimą.
Deja, pasidalinti žinia prie kokio vertimo ji šiuo metu dirba – Diana Bučiūtė negalėjo – kol kas tai yra paslaptis, nes pasirašyta konfidencialumo sutartis su leidėjais. Vertėja prasitarė tik tiek, kad tai prancūzų klasikos kūrinys, o autorius – šiuolaikinės literatūros atstovas.
Vertėja Jonė Ramunytė – Lietuvos rašytojų sąjungos narė nuo 1999 m., jos pirmoji vertimo publikacija pasirodė 1992 m., o iki tol ji spėjo įgyti ir dailininko-konstruktoriaus profesiją.
2004 m. Jonės išverstas iš prancūzų kalbos romanas – A. Dhotelio „Kraštas, kurio niekada neprieisi“ buvo apdovanotas Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius premija už reikšmingiausią ir meniškiausią vertimą.
Aukštų įvertinimų sulaukė ir kiti vertėjos darbai – 2011 m. iš prancūzų kalbos išversta F. Sagan apsakymų knyga „Šilkinės akys“, 2015 m. iš rusų kalbos išversta A. Kurkov knyga „Bikfordo pasaulis“.
Nidoje, kad ir apsirgusi, Jonė Ramunytė visas dešimt dienų intensyviai dirbo prie įspūdingo romano vertimo ir mielai pasidalino apie savo nuveiktus darbus:
„Šiuo metu su Šveicarijos Looreno vertėjų namų stipendija verčiu Šveicarijos klasiko, prancūziškosios Šveicarijos literatūros „kertinio akmens“ Charles-Ferdinand’o Ramuz romaną „Didžioji baimė kalnuose”. Tiksliau – sėkmingai baigiau jį versti, nes jau pats metas “atsiskaitymo valandai” – tad esu dėkinga Nidos TVR Centrui už puikias sąlygas atsidėti darbui ir tik jam. Žinoma, visada vilioja nuostabūs pajūriai pamariai, miškas ir gamta, o ir nuodėmė būtų jais nepasidžiaugti, bet šįkart aplinkybės susiklostė taip, kad norom nenorom beveik visas laikas buvo skirtas darbui… Taip sakant, nėra to blogo…
Ch. F. Ramuz „Didžioji baimė kalnuose“ (La grande peur dans la montagne) – vienas jo žymiųjų „kalnų romanų“, pasak kritikų, dažniausiai leidžiamas ir labiausiai skaitomas jo kūrinys. Jau iš knygos pavadinimo matyti, kad kalba čia bus apie baimę – taip, baimę, negandą, paslaptingas ir nevaldomas gamtos (kalnų) jėgas ir žmogų visų tų paslaptingų, nenusakomų jėgų fone, ir šis XX amžiaus pradžioje sukurtas romanas netikėtai aktualiai suskamba šiandien, XXI amžiaus pradžioje, nūdienių tragiškų, žiaurių įvykių, Blogio fone.“
Jonė Ramunytė pažadėjo rudenį grįžti į Tarptautinį vertėjų ir rašytojų centrą Nidoje su jau išleistu romanu rankose ir pasiūlė įkurdinti bibliotekėlę čia, kur būtų surinktos visos parašytos ir išverstos knygos, prie kurių dirbo rašytojai ir vertėjai rezidavimo metu.
Vertėja Rūta Jonaitytė – 2012 m „Metų vertėjos krėslo“ laureatė, įvertinta už adekvatų, subtilų ir niuansuotai išraiškingą W. G. Zebaldo knygos „Išeiviai“ vertimą. Jos bibliografijoje – vertimas vokiečių rašytojo Ulricho Alexanderio Boschwitzo knygos „Keleivis“ ir dar daug kitų kūrinių.
Rūta trumpai pristatė, kam ji skyrė savo laiką Nidoje:
„Šįkart verčiu ne grožinį kūrinį, o tokio garsaus šių dienų vokiečių muziko, kompozitoriaus, režisieriaus ir pedagogo Heinerio Goebbelso knygą Ästhetik der Abwesenheit (Nebuvimo estetika), kurioje jis aptaria savo muzikinę ir teatrinę kūrybą, jos principus, kai kurias savo pedagogines idėjas. Nidoj buvo labai gerai – na, kaip visada, kitaip čia ir negali būti :)“
Noriu dar pacituoti vieną prasmingą vertėjos Rūtos Jonaitytės mintį, kurią aptikau viename interviu: „Tik vertėjų dėka mintys ir idėjos, sklandančios pasaulyje, gali ateiti į mūsų galvas ir širdis.“
Bene ilgiausią išverstų darbų sąrašą ir daugiausiai apdovanojimų radau vertėjos Nijolės Reginos Chijenienės bibliografijoje. Gerbiama Nijolė yra Lietuvos rašytojų sąjungos narė nuo 1997 m. Iš anglų kalbos ji verčia grožinės literatūros klasiką, šiuolaikinius kūrinius ir dramaturgijos pjeses. Ji mielai pasidalino darbais, kuo gyveno visą šį laiką Nidoje:
„Išduosiu „paslaptį“. Šiuo metu „Alma littera“ leidyklos užsakymu verčiu Louisos May Alcott romaną „Little Men” (Mažieji vyrai). Ši amerikiečių rašytoja (1832–1888) pagarsėjo savo romanu „Mažosios moterys“, laikomu vaikų literatūros klasika. Ši knyga, kaip ir kiti šios autorės kūriniai, teigianti gerumą ir žmogiškumą, mokanti pažinti bei suprasti pasaulį ir kaip jame jaustis laimingam, buvo ne kartą ekranizuota, pritaikyta teatrui ir animaciniams filmams. Autorė turėjo įtakos daugybei kitų rašytojų bei visuomenės veikėjų, įskaitant Margaret Atwood, Simone de Beauvoir, Theodore Roosevelt, Barbara Kingsolver, Ursuala Le Guin ir kt. „Mažųjų moterų“ tęsinys „Mažieji vyrai“, pasakoja apie privačią mokyklą, kurioje globojami ir palaikomi mokytojų berniukai įveikia savo klaidas ir pamažu vyriškėdami išmoksta būti stiprūs ir sąžiningi, vertinti draugystę ir ištikimybę . Ši knyga taip pat sulaukė populiarumo (keturios ekranizacijos), tad džiaugiuosi galėsianti supažindinti mūsų skaitytojus su puikia literatūra, nepraradusia aktualumo bei įtaigumo ir mūsų dienomis.
Versti jūsų centre sekėsi neblogai, nors saulė, jūra ir marios viliojo. Apskritai džiaugiuosi, kad bent šiemet nugirdau apie tokią įstabią vietą darbui, kur ničnieko netrūksta ir net kėdė prie kompiuterio atrodo patogesnė nei namie. Išsyk pajutau gerą ją kūrusių žmonių energiją. Juolab džiugu, kad tokie namai yra būtent Lietuvoje ir tokioje stebuklingoje vietoje. Tad jūsų namuose iš tiesų jaučiausi jaukiai ir laisvai. Ačiū visiems. Su geriausiais linkėjimais, N.R. Chijenienė“
***
Tarptautinis vertėjų ir rašytojų centras dėkoja viešnioms – vertėjoms Irenai Aleksaitei, Rūtai Jonaitytei, Jonei Ramunytei, Nijolei Reginai Chijenienei, Dianai Bučiūtei ir Mėtai Žukaitei, kad savo darbui ir poilsiui pasirinko mūsų centrą.
Praėjusioje knygų mugėje nuskambėjo tokia mintis: „Vertėjai dažniausiai lieka skaitytojų neįvertinti, visi knygos nuopelnai atitenka autoriams.“
Norėtųsi palinkėti mūsų viešnioms, kad jų vardai būtų žinomi kuo plačiau ir jų darbais džiaugtųsi kuo didesnis skaitytojų ratas.
Snieguolė Kerpienė, Tarptautinio vertėjų ir rašytojų centro administratorė
